Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

Lietuvių dainininkės Viktorijos Bakan (sopranas) pasirodymas Vienos Kammeroper

Gegužės 12 dieną Vienos (Austrija) Kammeroper (kamerinės operos teatro) salėje įvyko Engelbert Humperdinck operos „Hänsel und Gretel“ premjera. Vieną pagrindinių – Gretel – vaidmenį dainavo žavi lietuvaitė – sopranas Viktorija Bakan! Pasak spektaklio muzikinės dalies vadovo Vinzenz Praxmarer, Kamerinės operos pastatymai gimsta ieškant privalumų trūkumuose: mažutė salė, scena ir orkestro vieta dažnai reikalauja netradicinių sprendimų. Kartais net chuliganiškų. Kaip tik tokia galima vadinti „Hänsel und Gretel“ interpretaciją, kurios autorė – jauna ir drąsi režisierė Christiane Lutz. Pasak kritikų „iš ankstesnių pastatymų ji nepaliko akmens ant akmens“. Režisierė prisipažino, kad darbas ties projektais jaunimui jai itin mielas. Darbų sąraše – „Ledo karalienė“ (Banevich), „Aida“ (Dž.Verdis), „Atlantidos imteratorius“ (V.Ullman) ir kt. Vienos Kammeroper ji režisavo G.F.Hendelio „Rinaldo“. 
 
Pirmą kartą opera „Hänsel und Gretel“ buvo pastatyta 1893 metais, ir jai dirigavo pats Richard Strauss. Nuo tada opera dažniausiai atliekama kalėdiniu laikotarpiu, neatsiejama nuo šventiškos, romantinės nuotaikos. Tačiau, pasak Ch.Lutz „opera su Kalėdomis turi tik tiek bendro, kad atliekama gruodžio 23 dieną“.
 
Kartais svetimos šalies ypatumai, tokie elementarūs vietiniams, atvykėliui gali kelti suirutę, pvz. kai nežinai kuo skiriasi greitosios, gaisrinės ir policijos signalai (o reikia papasakoti vaikams, nes dediesi esąs specialistas, kuriam galima patikėti darbą su mažaisiais) arba nežinai pačių garsiausių vietinių įžymybių, kuriomis pavadintos gatvės – jautiesi „neveislinis“ ir kvailas... Šįkart aš pasidžiaugiau savo vaikiškai „švaria“ galva – chuliganišką operos pastatymą turėjau progos „sugerti“ be išankstinių lūkesčių.
 
Taigi: nedidelė siurblių parduotuvė, o veiksmas vyksta maždaug 1970 metais Vienoje, gatvėje, kur įsikūręs Kammeroper teatras (originaliame variante – šluotų rišėjo namai) ir du alkani vaikai, laukiantys mamos ir vakarienės. Grįžta puošni madam – mama, bet vaikus išvaro ieškotis maisto, nes namuose nieko nėra. Tėtis tuo tarpu su draugais planuoja apiplėšti banką ir tiesiog iš savo „kromelio“ rausia tunelį, bet nukrypsta nuo kurso ir patenka į šalia banko esančią drabužių parduotuvę. Grįžę namo vaikai randa tunelį ir prabangią parduotuvę. Ten lieka nakvoti. Ryte nutaria sprukti ventiliacijos anga ir netyčia atsiduria banko saugykloje. Ten juos pačiumpa apsauginis (ragana) ir priverčia Hänsel atidarinėti seifus, o Gretel – padirbinėti aukso luitus. Galiausiai vaikai pergudrauja piktą apsauginį, uždaro jį seife, patys susišluoja pinigus ir sulaukia tėvų, kurie susizgribo paieškoms ir dabar yra labai laimingi. Happy end!
 
Tikriausiai sutiksite – interpretacija paaugliška, iššaukianti, chuliganiškai nenuosekli, drąsi ir... simpatiška, galvojant kad spektaklio turinys vis tik skirtas  vaikams. Esama subtilių scenografinių sprendimų, keliančių susižavėjimą švelniu austrišku humoru. Pastatymo komentaruose daug dėmesio skiriama pasakos simbolikos, prasmės, netgi vaikų psichologijos ir auklėjimo aspektams. Skurdas traktuojamas ne tik kaip fizinis, bet ir dvasinis reiškinys: tėvų be „dvasinio maisto“ palikti vaikai yra pasimetę, nežino orientyrų, yra lengvas grobis už įstatymo ribų veikiančiai „raganai – apsauginiui“. Pasaka tiriama įvairiomis perspektyvomis, patvirtinama lemiama suaugusių pasaulio įtaka vaikų ateičiai, pasaulėjautai, brendimui ir pasirinkimams. Čia, teatre, kaip ir kitose austriškosios visuomenės gyvenimo sferose, jaučiama didžiulė atsakomybė ir domėjimasis jaunąja karta!
 
Vagneriškai sodri orkestro instrumentuotė pakeista į kompozitorės Helga Pogatschar pasiūlytąją. Į orkestro sudėtį ji įjungė ne tik pianiną, čelestą, fisharmoniją, bet ir Alpių šalių liaudies instrumentus: medinę fleitą, klarnetą, gitarą, cimbolus, akordeoną – taip sušvelnindama „sunkiąją artileriją“ ir pasiekdama aiškaus partitūros skambėjimo. Nepaisant visiškai neįprastos scenografijos ir instrumentuotės pakeitimų, muzika liko ta pati, romantiška, paprasta, lengvai įsimenanti, perpinta liaudiškais motyvais. Soprano Viktorijos Bakan ir kontratenoro Jake Arditti  duetai (kurių gausu partitūroje) skambėjo itin maloniai ir darniai. (Kritikas Kurt Deutsch dainininkų darbą įvertino netgi kaip lemiamą ir pagrindinį pastatymo vertei!) Neįmanoma nesižavėti Viktorijos universalumu, laisvumu, natūralumu ir subtiliu humoro jausmu, be kurio Gretes personažas nebūtų toks patrauklus, o „pervaidinus“ pasijustų balagano ar „agitbrigados“ skonis. 
 
Mecosopranas Natalia Kawalek (Lenkija) atliko mamos partiją, o baritonas Tobias Greenhalgh (JAV) – tėčio. Įdomus, spalvingas buvo piktosios raganos – apsauginio vaidmuo – tenoras Thomas David Birch (Australija).
 
Sopranas Viktorija Bakan studijavo LMTA, laimėjo Jonuškaitės – Zaunienės dainininkų konkursą. LNOB teatre atliko Adinos (Donizetti „L‘elisir d‘amore“ – „Meilės eliksyras“), Ksenijos (Mussorgski „Boris Godunov“) Estijoje – Džildos (Verdi „Rigoleto“), Latvijoje – Violetos (Verdi „La Traviata“), Ziuriche – Barbarinos (Mocarto „Figaro vedybos“), Gėlių mergaitės (Vagnerio „Parsifalis“) ir kt. partijas. Vienoje debiutavo 2012 metais Gliuko „Ifigenija Aulidėje“. 2014/15 sezonu dainininkė priklausė Vienos teatro „Jaunųjų ansambliui“ (dem Jungen Ensemble des Theater an der Wien). Viktorija sudaro tvirto, gilaus, labai atsakingo žmogaus įspūdį, nors veide visada šviečia žavi ir draugiška šypsena,  o dėl  trapios, mergaitiškos išvaizdos iš pradžių norisi pasiūlyti globą ir „pavėsį“. Teko dalyvauti Viktorijos kūrybiniame vakare kurį ji surengė Kovo 11-osios proga. Gebėjimas organizuoti, pritraukti žmones, būti globėjiškai, tolerantiškai, nuosaikiai, užsispyrusiai; išraiška ir balsu spinduliuoti visą spektrą emocinės energijos –  nuo pavasarinio švelnumo iki nesutramdomos vulkano galios – galbūt čia slypi mūsų tautietės sėkmės paslaptis? Didžiuojamės!
 
Lina Grigaitienė
 
 
2583 HAeNSEL UND GRETEL 2974 Herwig Prammer 1