Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

INTERVIU SU FOTOGRAFE RAMUNE PIGAGAITE

„Mano manymu, žmonės, vaikystėje intensyviai mokęsi muzikos, greičiau ir geriau orientuojasi gyvenime, tarsi mato viską iš palankesnės perspektyvos. Tai didelė privilegija ir privalumas!“

Frankfurte prie Maino gyvenanti aktorė, fotomenininkė, įamžinusi daug Lietuvos literatų, kolekcionierė, laisvamanė ir  žavi moteris - Ramunė Pigagaitė 2016 vasarą viešėjo Lietuvoje. Mūsų atostogų keliai susikirto nedideliame Lietuvos miestelyje - Varėnoje. Sutarėm susitikti...

Prieš pradedant pasakojimą – trumpa kūrybinės biografijos apžvalga:

1984-1988 Irenos Vaišytės kurse ("Keistuolių teatro" laida) baigė aktorystę, iki 1991 metų Ramunė dirbo Marijampolės teatre,

1992 emigravo į Vokietiją, Maince J. Gutenbergo universitete baigė fotografiją (1994-2000),

nuo 1991 - Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė,

1999 Tarptautinės meninės fotografijos federacijos apdovanota "fotografės menininkės" garbės vardu ir bronzos medaliu,

2000 - Lietuvos valstybės stipendija jauniesiems menininkams,

Kelios dešimtys personalinių ir grupinių parodų, keturi fotografijų albumai, KODAK prizas ir apie dešimt kitų apdovanojimų.

Ramunės darbai puošia Heseno parlamentą Vysbadene, Vokiečių literatūros archyvą Marbache, Baden Viurtenbergo valstybės banką, privačias kolekcijas Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje.

Žymiausi darbai: "Kaimų gyventojai" 1996-1998; „Derlius“ 1997-1999; "Mano miesto žmonės" 2000-2007; „Besimaudančioji“ 2001-2004; "Valanti moteris" 2004-2006; "Ligoninė" 2006-2007; "Heseno žemės rašytojų portretai" - kuriamas nuo 1993 iki dabar, natūraliai besitęsiantis bendravimu ir su lietuvių rašytojais. Menininkė sukūrė Mariaus Ivaškevičiaus, Antano Jonyno, Vaivos Grainytės, Kęstučio Navako ir daugybės kitų autorių portretus.

Kovo mėnesį „Rašytojų portretai“ bus demonstruojami parodoje Leipcige, Schauspielhaus knygų mugės metu.

SUSITIKIMAS

... Ji išniro kaip paralelinio pasaulio gyventoja: lengva, trapi, ryški, ekstravagantiška, šilta ir atvira. Įsirėžianti į atmintį ir užburianti bendraujant. Ramunė, kaip ir jos darbai, kelia darniai suderintų prieštaravimų, paradoksų įspūdį  - greičiau jausmą nei logiškai išnarpliojamą darinį, mistinį išgyvenimą, išprovokuotą kitokio vidinio pasaulio, į kurį be perspėjimo ir sentimentų panardina jos darbai, gyvenimo būdas ir aplinka.  

Su Ramune, jos pageidavimu, važiuosime į sodą šalia Varėnos. Sėdu į sidabrinį džipą. Šalia - paveikslų rėmai, senas stalas (arba taburetė), kaži kokie ryšuliai ir milžiniška bronzinė musė. Viskas pargabenta iš Vokietijos ir skirta interjerams.

Lydima žilstelėjusio biglio Mango ji kyla aptrupėjusiais laipteliais durų link. Abipus veši gėlynai. Jie - šeimininkės aistra. Paskutinįkart Ramunės tėvų sode buvau prieš kelis dešimtmečius, rugpjūčio 31 dieną su fotomenininkės sesute, dabar dainininke Vilma Pigagaite. Tuomet čia praleidome paskutinę mokyklinių atostogų dieną: maudėmės, deginomės, valgėm obuolius ir gėrėm naminį raudonųjų serbentų vyną... Per tą laiką namas galutinai nuskendo vijoklių, gyvatvorės ir medžių žalumoje, o viduje susitvėrė mini muziejus iš Ramunės surinktų senovinių daiktų ir baldų. Stabčiojau ties interjero detalėmis: židinio širma, šviestuvais, staltiesėm, virduliais, senais bateliais, įkurdintais ant senos pagalvėlės, puodeliais, paveikslais ir daugybe kitų „eksponatų“, radusių savo vietas namų kertėse ir išduodančių šeimininkės įpročius, pomėgius ir net pasaulėjautą! Tai kažkuo priminė teatrą, kažkuo muziejų ir kažkuo – raganystę! Viskas alsuoja istorija, saugo prisilietimų šilumą.

Ar nesunku gyventi tarp senų daiktų?"

- Aš myliu juos, galiu pasakyti, kokiam laikotarpiui ar stiliui priklauso, o kai seniena man patinka, įsivaizduoju, kad ji - mano protėvių. Senelis buvo vargonininkas. Dėl savo profesijos tarybiniais metais buvo persekiojamas, turėdavo dažnai keisti gyvenamą vietą, todėl neliko beveik nieko, kas jį primintų. Daiktai padeda atrasti ryšį su praeitimi. Kai Marijampolėje su režisieriumi Gediminu Sederavičiumi kūrėme spektaklį apie tremtinius, patys Sibire lankėme tremties vietas. Tik ten gali pajausti visą išvežtųjų tragediją...

Ramunė „nuskaito“ daiktuose susirinkusią praeitį, įsijausdama į ją profesionaliai - kaip besiruošianti vaidmeniui aktorė. Jos darbuose jaučiamas polinkis režisuoti, fiksuoti už konkretaus kadro slypinčią emocijų ir pojūčių visumą. Ji intriguoja, interpretuoja, provokuoja ieškoti, įžvelgti, atspėti: istorikas, pasidėję žilą barzdą ant stalo; apsikabinusi didžiulę lėlę rašytoja; moteris su angelo sparneliais ir dušo galvute prie ausies; įspaustas į baltą kampą medikas ir t.t. visada kelia klausimą: kaip autorei pavyko įkalbėti tokiems rakursams realius personažus?!

Socialinio tinklapio pokalbiuose radau: "Ramune, jei tu mane fotografuosi, aš sutiksiu net aštuonkojį ant galvos užsidėti". Ką tai reiškia? - "Pasitikėjimas"- šypsosi ji. Aš stebiuosi toliau: jau dešimtmetis, kai fotografė kuria Heseno žemės rašytojų portretus. Ji įžengia į namus, apžiūrinėja privačias erdves, ieškodama nestandartinės vietos fotosesijai ir sąmoningai aplenkia darbo kabinetą su knygų lentynomis. "Tik kartą" - pasakoja menininkė - "pasibaigus  fotosesijai buvo pasakyta: "iš anksto aišku, kad nė vienas kadras nepatiks". Jos modeliai dėvi skrybėles, chalatus, pozuoja su keisčiausiais rakandais, rūko pypkę, ant stalo deda barzdą, slepiasi ar stebi iš padilbų ir t.t. Ji ištraukia į "šviesą" pagyvenusias moteris ryškiais spalvingais chalatais, mazgojančias tokias pat ryškias laiptines ("Valanti moteris"). "Mano miesto žmonės" albume - realių žmonių, kuriuos Ramunė pažįsta iš vaikystės, portretai (kepėja, batsiuvys, traukinio palydovės, bibliotekininkės ir kiti). Nuotraukos primena sapną, ne iki galo išgyventą ar suvoktą realybę, gal maskuoja ilgesį ar praradimo skausmą, gal yra fantazijos ir intuicijos padiktuoti mini-siužetai... O man nuostabą kelia, kiek kostiumų, butaforijos, fantazijų ir meninių galimybių slypi paprastame, iš pirmo žvilgsnio, projekte. Ir kiek empatijos bei talento reikėjo visa tai prisijaukinant...

Kartą vienas Ramunės draugas stebėjosi: „Žmonės lesina paukščius, tie pripranta ir kartais net nebijo pozuoti. Kuo lesinami žmonės – paslaptis R.P.“ .

Paskendusi žalių tapetų raštuose ir tirpdoma varškės pyrago kvapo palaimingai stebėjau, kaip Ramunė vikriai, nepastebimai, ir tarsi "tarp kitko" "caksi" savo mobiliuoju. Aš, kaip ir visi kiti jos personažai, "įkliuvau" inscenizacijų tinklan. Raitykis ir pozuok kiek nori – „pagaus“ užsimiršusį, "neprekinės" išvaizdos, bet „autentišką“. Šios "mini-akistatos" su interpretacijų ir mįslių įdaru yra tikrasis lobis.

- Fotografijai mane paskatino aktorių kurso vadovė Irena Vaišytė, - pasakoja Ramunė. - Turėjome užduotį stebėti žmones ir reiškinius bei spėlioti jų biografijas ar istorijas. Fotografuoti pradėjau trečiame kurse ir iki šiol nešioju tą "teatro geną".

Ji vos nemetė muzikos akademijos. Įkalbėta I.Vaišytės baigė mokslus, tačiau, pasak jos pačios: "tapau ne keistuole, bet  keista fotografe".

Kai Vokietijoje gavo pasiūlymą kurti rašytojų portretus, purkštelėjo: "Aš nedarau portretų, aš kuriu meną!" - ir prisimindama tai juokiasi - teko sau nusileisti! - Heseno žemės rašytojų portretai - vienas reišmingiausių ir įdomiausių menininkės projektų.

IŠ PRAEITIES

Kadaise mes lankėme tą pačią, Varėnos antrą vidurinę. Su Ramunės sesute sedėjome viename suole, kartu grojom ir dainavom vaikų muzikos mokykloje.

-Ramune, kaip tavo profesinius pasirinkimus įtakojo muzika?

- Muzikos mokykla man buvo, pirmiausiai, disciplinos mokykla. Žiaurus abiejų mokyklų režimas ir visiškas laisvalaikio nebuvimas išmokė taupyti laiką. Iki šiol, kai neturiu konkrečių planų, tiesiog pasimetu, nežinau ko griebtis! Kad netapsiu muzikante, paaiškėjo labai anksti – nekenčiau repetuoti. Todėl labai stebiuosi savo seserim Vilma ir gerbiu ją už geležinę discipliną: ji prasidainuoja kiekvieną dieną! Ir jau kiek dešimtmečių! Gali įsivaizduoti?? Nesuvokiama! Aš esu klasikinės muzikos klausytoja. Klausymas man – ir įdėmus darbas, ir malonumas, todėl ir palydos nereikia, nes tai ne laisvalaikio praleidimas, o rimtas užsiėmimas. Nenoriu, kad kas trukdytų. Mano manymu, žmonės, vaikystėje intensyviai mokęsi muzikos, greičiau ir geriau orientuojasi gyvenime, tarsi mato viską iš kitokios perspektyvos. Tai didelė privilegija ir privalumas!

Vidurinę Ramunė baigė aukso medaliu, su vyresne laida. Mokėsi ir gyveno tarsi "ant sparnų", lengvai ir be rūpesčių (man taip atrodė). Iki šiol stebiuosi: mūsų "bazinėje" - tarybinėje mokykloje, kur net pėdkelnių spalvą buvo bandoma kontroliuoti, Ramunė įsigudrindavo visada atrodyti originaliai. Be to - vėluodavo į bendras rytmetines, privalomas mankštas. Plevėsuodama ilgais plaukais, prasilenkdama su visais šnairuojančiais bei žiovaujančiais oriai prisijungdavo prie klasiokų; rengėsi ta pačia, visiems privaloma uniforma, tačiau ne "pagal reglamentą"! Apykaklės raštais ar plaukų susegimo būdu vis tiek išsiskirdavo iš kitų. Drabužius ir net papuošalus dažnai pasigamindavo pati. Chore pertraukėlių metu  megzdavo (!) arba ruošdavo namų darbus... ir jai viskas buvo atleidžiama! Gal ir bambėdavo vietiniai "tarybinės moralės" sergėtojai, bet nepersekiojo. Savaitgaliais važiuodavo į Vilnių pas tetą ir būtinai aplankydavo dramos teatrą. Kaip dabar taip ir tada:  Ramunė buvo "reiškinys". Ji labai daug skaitė, elgės laisvai, atrodė originaliai, turėjo geležinę valią... ir bijojo sustorėti. Iš Ramunės mes sužinojom daug svarbaus apie teatrą, dietą, mezgimą ir pedikiūrą. Taip pat - kad kartą duoto žodžio reikia laikytis, paslaptis saugoti, iš godumo ar neąžiningumo - šaipytis;  ir kad knygos yra daug vertingesnės už televiziją. Tuomet su ja nebendravau, bet ji buvo užkrečiančiu pavyzdžiu.... kaip paaiškėjo - pati to nežinodama.

APIE GYVENIMĄ

- Tu raganauji!? – išsprūdo, pamačius keistą Gerhard Beier portretą: sunku įsivaizduoti, kaip pavyksta įkalbėti menininkus pozuoti taip, kaip nori Ramunė.

- Gal ir raganauju... bažnyčios tai bijau – rimtai atsakė.

-??

- Negaliu ten būti. Toks stiprus nusistatymas susiformavo vaikystėje - kai mačiau, kad ten, kur turėtų įsikišti Dievas - jis tyli, o bažnyčioje turėjau jaustis be kaltės kalta. Aš nieko blogo nedariau - tai kėlė protestą ir pasipriešinimą.

- Kuo tiki, Ramune?

- Gamta. Augalais, saule, vėju. Atskaitos ir stiprybės centrą randu savy, gyvenu taikoje ir sutarime su savimi.

Esu naktinis paukštis, mėgstu dirbti naktimis, o ryte ilgai miegu. Įdomu, kad dukra Ulija - tokia pati. 

Kai rinkau savo dukrai darželį, pirmiausiai mane domino, ar galėsiu vaiką atvesti vėliau. Ne penkiom ar dešimčia minučių, o valanda. Kartą, kai vaikai turėjo išvykti ekskursijon, atvedžiau dukrą laiku, tačiau visi, įpratę kad aš vėluoju, nutarė, kad vis tiek nesuspėsiu ir išvažiavo anksčiau. Pasivijau autobusą, išvažiavau į priekį ir priverčiau jį sustoti... Tąkart auklėtojos buvo labai "rūgščios" (juokiasi). Mane toleruodavo, nes organizuodavau vaikams menines popietes - jos turėjo didžiulį pasisekimą...

Stebint Ramunės darbus, mane aplanko lengvas sumišimas: nejaugi jokio baimės jausmo būti nesuprasta, pasirodyti negražia, jokio nerimo bėgančio laiko akivaizdoj? Vien su pasimėgavimu fiksuojamos besikeičiančios akimirkos? O laikas prabėgo akimirksniu... ir kelios valandos pas ją svečiuose, ir visi 30 metų! – maždaug tiek laiko esam pažįstamos!

Skaitydama vieną iš jos interviu, radau nepakartojamą teiginį: "Geriau būti sena, bet su retrospektyva, nei sena - be jos". Taip galėjo pasakyti tik žmogus, gerai suvokiantis laiko kainą, atradęs gyvenimo prasmę ir... nepraradęs chuliganiško humoro jausmo bei noro mėgautis kiekviena diena - kad kada nors turėtume plačią retrospektyvą!

Nulydėjau akimis sidabrinį džipą, riedantį žvyrkeliu, ten, kur dešimtmečiai susitraukia į jausmą „lyg vakar viskas vyko“, o ateinantys susitikimai išsisklaido neapčiuopiamoje erdvėj. Nuo pečių nuslydo atstumas, skyręs mus ir paauglystę, privertė pasitikrinti, persikrauti, pailsėti ir atrasti! Vėl ir vėl sklaidau Ramunės nuotraukas: mūsų abiejų miestelio žmones, „apkeliavusius“ Europą, literatų portretus, demostruotus daugelyje Europos miestų, ciklą „Derlius“, liudijantį lietuviškos žemės spalvas, žmogaus laikinumą ir ryšio su gamta gilumą, laiko tėkmę, melancholiją, nostalgiją ir sakralumą.  Ji išvažiavo iš mažo savo miestelio pranešti plačiam pasauliui apie jo unikalumą ir grožį. Ar begali būti prasmingiau?

Lina Grigaitienė

 

7

 

Bibliotekininkė mano miestelio žmonės

Bibliotekininkė (Mano miestelio žmonės)

 

braizytoja Mano miestelio žmonės

Braižytoja (Mano miestelio žmonės)

 

Gabriele Labanauskaite 2015

Gabrielė Labanauskaitė (2015 m.)