Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

Vakarų muzikinio gyvenimo atgarsiai

“Muzikos mokyklos bus, bet jos bus kitokios”

                                                                  Z. M.

 

Visi mes daug metų kiekvieną rudenį girdime apie artėjantį muzikos mokyklų uždarymą. O jos kaip yra, taip yra. Ir, manau, bus visada. Dauguma Europos menininkų šiandien stovi didelėje XX-XXI amžiaus kryžkelėje. Dideli pasikeitimai ir mokslo pasiekimai palietė visus. Internetas, elektroniniai pianinai ir fortepijonai, šiuolaikinė šviesos muzika ir dauguma kitų muzikos instrumentų, kur, paspaudus vieną klavišą, skamba visas akordas ir t. t. Visa tai suteikė daug naujų galimybių visiems. Dabar nebūtina baigti profesionalią muzikos mokyklą, kad galėtum laisvai muzikuoti.

Taigi laisvo profilio muzikos mokyklos-būreliai plačiai paplito Vakaruose. Kadangi mes atkakliai sekame paskui Vakarus, tai ir mums muzikos mokyklų uždarymas tikrai negresia. Tokias muzikos mokyklas, pvz. Berlyne, lanko nemaža dalis vaikų. Ir daugumoje mokyklų mokiniai mokosi visai laisvai. Jie visi turi tik po vieną savaitinę valandą, kur mokosi pagrindinio instrumento - gitaros, fortepijono ar pučiamųjų. Dar nedidelė jų dalis, daugiausia vyresnių, mokosi skambinti Zither* (liet. citra). Labai nedaug norinčių mokytis smuikavimo ar dainavimo. Pas mus vis dar populiarus veržimasis mokytis dainuoti čia jau po truputį išeina iš mados. Dažnai mokomasi po du ir net po tris mokinius grupėje. Į klausimą, kokiu instrumentu galima išmokti groti tokiu būdu, buvo atsakyta: “Taip galima išmokti muzikuoti – svarbiausia, kad visi būtų patenkinti ir norėtų lankyti tas pamokas, nes kiekvienas mokinys – nemaži pinigai.”

Bandžiau mintyse įsivaizduoti grupinę pamoką, kai vienu metu mokosi du-trys pianistai ar smuikininkai. Į mano galvą tas vaizdas netilpo niekaip. (“Na, pavyzdžiui, vienas pagroja, kitas po to pakartoja, o vėliau jie kartoja visa tai namuose taip, kaip aš pataisiau…”). Juk mes irgi esame girdėję, kad tokia ir mūsų muzikos mokyklų mokytojų ateitis.

Kiekvieną mėnesį mokinio tėvai sumoka vidutiniškai po 70-100 eurų. Kaina, kaip ir visur, priklauso nuo mokyklos vardo ir populiarumo. Mokytojas dirba su kiekvienu mokiniu taip, kad mokinys susižavėtų muzika, būtų dažnai giriamas ir norėtų ateiti dar ir dar kartą.

Galėtų pasirodyti – koks liūdnas vaizdas… Tačiau taip nėra! Didžioji dalis tokių mokyklų ugdo ne profesionalius muzikus, o KLAUSYTOJUS. Visos koncertų salės perpildytos. Ir, kas įdomiausia, niekas neploja tarp kūrinio dalių, visi supranta, kada galima ploti. Koncerto pranešėja neturi priminti, kad būtų išjungti visi mobilūs telefonai. Keista, bet per visus metus klasikinio koncerto metu negirdėjau suskambant nė vieno mobilaus telefono, o apsilankiau per tuos metus maždaug 12-15 koncertų. Niekas, esant rimtai priežasčiai išeidamas iš koncerto grojimo metu, netranko durų, niekas… Apie tai galima pasakoti ilgai. Net tada, kai pianistas buvo tikrai niekam tikęs, visi klausė koncerto iki pabaigos. Aš suprantu, kad Lietuvoje kol kas jaunųjų pianistų lygis yra gerokai aukštesnis. Pas mus miesto koncertų salėje neišgirsi L. van Bethoveno sonatos su teksto klaidom ar praleistu akordu F.Chopino kūriniuose. Bet Vokietijos publika tikrai kultūringa. Sugeba palaikyti atlikėją net tada, kai tikrai, mano nuomone, reikėtų išeiti iš salės. Kiekvienas pianistas norėtų skambinti tokiai publikai. Nemanau, kad nebuvo nė vieno klausytojo, nesupratusio, kad pianistas groja su klaidom ir netechniškai. Nuaidėjo kultūringi plojimai, tiesa, be “bis”…

Taigi daug kur Vakaruose muzikos mokomasi grynai tik savo malonumui, o tų mokyklų vadovybė siekia ne tik išsilaikyti, bet ir gauti pelno. Kitos disciplinos irgi yra, bet jos beveik nelankomos. Todėl kai kurios, kaip pavyzdžiui, chorai, laikui bėgant dažnai išnyksta, tiksliau sakant, “miršta natūralia mirtimi”. Dar vyresniųjų vaikų tarpe mielai lankomi orkestrai (neretai estradiniai). Kad išmoktų groti elektroniniais instrumentais, kiekvienas turi bent porą metelių pasimokyti fortepijono specialybės. Todėl mūsų, pianistų, situacija kupina optimizmo.

Dabar ir mūsų mokyklų vizijos pamažu kinta. Mažinami reikalavimai, daug kur nebeliko techninių įskaitų. Po truputį tampa norma, jei mokinys, baigdamas muzikos mokyklą, groja egzaminuose iš natų. Nieko blogo tame nematau. Teko girdėti visai gerą pianistą Berlyno didžiojoje filharmonijos salėje, kuris visą J.Brahmso koncertą grojo iš natų. Artistas nepatiria baimės, kad užstrigs atmintis.

Vaikas šiandien nuo mažų dienų pratinamas prie laisvės. Dabar jis pats renkasi, mokytis jam muzikos ar ne. Bausmių ir prievartos nebėra. Nepageidaujamas net mokytojo nepatenkintas veidas. Ne taip, kaip kad viduramžiais, kai už neišmoktą pamoką laukdavo griežta bausmė, neretai net fizinė. Ne ką kitaip buvo net kai kuriose XX a. muzikos mokyklose, pavyzdžiui, ne vienoje Sovietų Sajungos muzikos mokykloje. Net nežinau, kas geriau – patirti vaikystėje discipliną ir nuoskaudas, bet ateityje tapus geru specialistu džiaugtis pačiam ir teikti džiaugsmą kitiems. Ar džiaugtis viskuo vaikystėje, patirti labai mažai nuoskaudų mokykloje, bet ateityje likti be tikros specialybės ir kartais suteikti sunkumų aplinkiniams? Be disciplinos ir sunkaus darbo dar niekas netapo geru specialistu. Tai liečia visas profesijas be išimties. Visi suprantame, kad lengvos duonos nėra. Bet atsakymą i visą tai palieku pačiam skaitytojui.

                                                                                              Janina Vainikonytė

 

* Zither - Alpių kalnų tautų liaudies styginis instrumentas, šiek tiek panašus į lietuvių kankles