Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

Kūrybiškumas fortepijono pamokose

Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos fortepijono mokytoja
Violeta Česaitienė

Žvilgtelkime į šių dienų muzikos mokyklą. Dauguma vaikų į ją ateina norėdami pramokti groti vienu ar kitu instrumentu, įgyti bendrą supratimą apie muziką ar tiesiog smagiai praleisti laiką, ir tik labai nedaugelis siekia tapti muziku – profesionalu. Tad ko gero vienas svarbiausių muzikos mokyklos mokytojo uždavinių – išugdyti meilę muzikai, užauginti supratingą muzikos klausytoją, siekti, kad mokinį lydintys prisiminimai apie muzikos mokyklą būtų gražūs, šviesūs, mieli... Ir čia daug padėti gali jauki ir kūrybiška pamokų atmosfera, šilti santykiai su mokytoju. Tad norėčiau pasidalinti mintimis, kaip aš to siekiu fortepijono pamokose.

Pabandykime išsiaiškinti, kas gi yra kūrybiškumas? Peržvelgę įvairius straipsnius apie kūrybiškumą, galime bandyti apibendrinti, kad tai yra sugebėjimas paprastuose dalykuose įžvelgti kažką naujo, neįprasto, tai naujos, vertingos idėjos, tai sugebėjimas keisti įprastą įvykių eigą, tai pasirengimas ir mokėjimas klysti, tai gebėjimas išplėtoti idėją ir ją įgyvendinti... Tad kaip gi tai būtų galima pritaikyti fortepijono pamokoje? Papasakosiu du skirtingus atvejus, tikėdamasi, kad jie sukels įvairių minčių ne vienam pedagogui, o galbūt privers susimąstyti – „kodėl gi nepabandžius ir man kažko panašaus?“

Štai mano mokinė labai myli šuniukus. Ji ne tik juos piešia, bet ir kiekviename kūrinėlyje „mato“ juos. Puiku! Juk tai gali tapti sėkmingu raktu į įdomų kūrinių atlikimą, o kokios galimybės kūrybiškumo,vaizduotės ir fantazijos pasireiškimui!..
Mokomės du skirtingus kūrinėlius – etiudą (A.Gedike. Etiudas op.32 Nr.11) ir lyrinę pjesę (J.Litovko. Pjesė a-moll). Abiejų kūrinių įvaizdis, be abejonės, šuniukai. Aptariame, kokie būna šuniukai ir kokie apsigyvens mergaitės atliekamuose kūrinėliuose. Pirmiausiai nuskambėję pasiūlymai – „linksmi, išdykę, draugiški, nenuoramos“... Pirmajam kūrinėliui šie apibūdinimai puikiausiai tinka, o dėl antrojo atsargiai pasitikslinu - ar jis irgi apie tuos linksmuosius išdykėlius? Mokinė patvirtina - „taip, man linksmi labiau patinka!“. Atkreipkite dėmesį į žodžius „labiau patinka“. Iš jų galima suprasti, jog mergaitė pastebėjo, kad kūrinio charakteris nėra linksmas ir smagus, tačiau jai norisi pabandyti savaip. Ir kodėl gi ne? Mokinė pjesę paskambina greitu tempu, aktyviai, linksmai. Kūrinys skamba neįprastai, tačiau pakankamai įtikinamai, nes mergaitė turi ryškų savo įvaizdį, kurį „piešia“ muzikos garsais. Pasakau, kad man labai patiko jos sukurto šuniuko paveikslas - jis buvo toks žavus, linksmas ir mielas. Mokinė tiesiog švyti ir trykšta džiaugsmu – jos sukurtas šuniuko paveikslas padarė įspūdį ir įtikino mokytoją!

Tenka keisti pamokos planą – vietoj kantilenos ieškojimo, mokysimės bėglumo. Kūrinėlyje yra daug arpegio, kurie, pasirinkus linksmą charakterį, turėtų skambėti lygiai ir lengvai, o tai – nemažas iššūkis! Mokinė labai atidžiai išklauso sakomų pastabų ir patarimų, su didžiuliu atkaklumu ir kantrybe skambina įvairius arpegio kaip pratimus, klauso ir bando įvertinti, ar jau pavyko – juk kuriamas jos įsivaizduojamo šuniuko paveikslas ir mergaitei labai svarbu, kad jis būtų kuo įtaigesnis ir gražesnis. Žiūrėdama į jos pastangas, aš įsitikinusi, kad ji „treniruos“ pirštukus (t.y. savo šuniuką) ir namuose...
Turbūt ne vienam iškilo klausimas – o kaip su tikruoju kūrinio paveikslu - juk, jei kūrinys yra lėtas ir liūdnas, greitai ir linksmai skambinti neprofesionalu. Visiškai sutinku su šiomis mintimis, nes laikausi principo, kad kiekvienas atlikėjas turi stengtis kuo labiau „priartėti“ prie kūrinio – išnagrinėti kompozitoriaus nuorodas, pasidomėti epocha, kada kūrinys sukurtas, paskaityti apie kūrinio autorių ir t.t... Tad kaipgi bus – ar kūrinį taip ir skambinsime pakeitę tempą, charakterį, nuotaiką?

Sugrįžkime į pamoką, kurioje mokinė pjesę skambino greitai, linksmai, maža to, lavino pianistinio bėglumo techniką, kurios šiam kūriniui kaip ir nereikia, nes jame slypi kita užduotis – išmokti skambinti dainingai. Bet pažvelkite į mokinę – ji laiminga, pasitikinti, kūrybiškumas „liejasi per kraštus“... Ji žvelgia į mane džiugiomis akimis ir aš jaučiu, kad dabar galiu prašyti labai daug... Ir aš skiriu namų darbų užduotį –sukurti kitokį šuniuko paveikslą – tokį, kokį galėjo įsivaizduoti kompozitorius. Atkreipiu mergaitės dėmesį į nuorodą „dainingai“, pasiūlau atidžiau patyrinėti natų tekstą.

Kita pamoka. Tik įžengusi į klasę, mokinė ima dalintis įspūdžiais – kiek daug naujų idėjų ir minčių jai kilo!.. Išaiškėja, kad liūdnas, nuskriaustas šuniukas taip pat mielas (o gal dar net ir mielesnis negu linksmas, juk jam taip reikia globos ir priežiūros!), kad jo širdelė gali „verkti iš ilgesio“, kai būna namie vienas ir ilgai nesulaukia šeimininkų, kad jam gali būti gera ne tik išdykauti ir žaisti, bet ir ramiai išsitiesti ir šildytis prieš saulytę, kad jam kaip ir visiems gali skaudėti kojytę, pilvelį, dantuką... Ir štai kuriame kitokį paveikslą, pasitardamos, kokios pianistinės priemonės padėtų jį padaryti įtikinamesniu, ryškesniu, spalvingesniu...
Taigi, šiose dviejose pamokose galima įžvelgti psichologų J.C.Gowano ir E.P.Torrance'o, tyrinėjusių gabius ir kūrybiškus vaikus, aprašytas palankias sąlygas jų kūrybingumui atsiskleisti:

•Kūrybiška, saugi atmosfera, kurioje mokinė įgijo pasitikėjimo.

•Palaikomi vaiko kūrybiniai gebėjimai.

•Vengimas neigiamai vertinti kūrybinius vaiko bandymus.

•Pakantumas keistoms ir neįprastoms idėjoms.

•Mokymas kurti savą sistemą, pagal kurią mokinė galėtų vertinti tiek savo, tiek kitų idėjas.

•Nuostatos formavimas, kad į daugelį klausimų nėra vienareikšmiško atsakymo.

•Sudarytos sąlygos vaikui patenkinti pagrindinius poreikius (saugumo, meilės, pagarbos sau ir kitiems), nes žmogus, sukaustytas nepatenkintų poreikių „energijos“, menkiau gali save realizuoti.

Kūrybiškumas fortepijono pamokose padėjo:

•Sukurti jaukią, šiltą klasės atmosferą.

•Sukurti šiltus mokytojos – mokinės bendravimo ir bendradarbiavimo santykius.

•Sutelkti mokinės dėmesį ir atidumą.

•Sužadinti norą pasiekti kuo geresnių rezultatų.

•Fortepijoninės technikos lavinimą pajungti kūrinio įvaizdžio kūrimui.

Be abejonės, ne su visais mokiniais taip lengva ir įdomu kūrybiškai „ieškoti“ sprendimų. Ne paslaptis, kad yra mokinių, kurie, atrodo, tarsi būtų abejingi viskam, kas juos supa, nerodo jokio susidomėjimo ir iniciatyvos. Iš tiesų su tokiais mokiniais dirbti nelengva, nes, norint pasiekti nors šiokio tokio rezultato, mokytojui savyje tenka surasti kūrybiškumo, entuziazmo ir kantrybės už du. Kartais iš tiesų „nusvyra rankos“ nuo kaskart kartojamų žodžių – „nežinau“, „tas pats“, „o koks skirtumas“... Tačiau jei pedagogas nepasiduoda – teigiamų rezultatų, kad ir ne pačių didžiausių, ir ne taip greit - sulaukia.

Antrasis mano pasakojimas apie mokinę, su kuria teko susipažinti ir dirbti jos pauglystės periodu. Pirmoji pamoka. Mergina mandagi, gražiai šypsosi, atrodo, viskas turėtų būti puiku. Visuomet stengiuosi kuo geriau pažinti mokinį, kad būtų lengviau surasti kelius į jo širdelę, kad galėtume gražiai bendrauti ir bendradarbiauti. Bandau ir šįkart – tačiau mokinė nelinkusi nei bendrauti, nei „pasidalinti“ savo pomėgiais. Ką gi – „nespaudžiu“ jos – galbūt ateity kada nors pavyks... Kadangi ji jau trejetą metų mokėsi skambinti fortepijonu (tęsti mokslų atėjo po kelerių metų pertraukos) – man svarbu išsiaiškinti jos sugebėjimus. Paklausiu, ar ji gali ką nors paskambinti. Ji linkteli galva ir pabando, tačiau sugroti nepavyksta. Nuraminu ją ir pabandom „skaityti“ iš lapo nesudėtingą tekstą – sekasi labai „sunkiai“. Paaiškėja, kad labai daug kas pamiršta (o gal ir nesuprasta), rankos ir pirštai „neklauso“. Žodžiu, darbo nusimato daug. Nebijau to darbo, tačiau neramina mintis, kad mokinė viską, ko prašau, daro tarsi robotas - be entuziazmo, be iniciatyvos, be savų minčių. Nesiseka mokinės „atgaivinti“ nei antroj, nei trečioj, nei dar daugelyje pamokų. Pamokų atmosfera sudėtinga - nors mokinė visuomet stengiasi būti mandagi, šypsosi, vis tik nesuteikia galimybių geriau ją pažinti ir laikosi nuostatos - „mokykit mane, o aš kartosiu tai, ką liepiat, nesigilindama ir nebandydama suprasti“. Kiekvieną pamoką bandau prakalbinti mokinę, atrasti dalykų, kurie ją domintų, tačiau vis sulaukiu nieko nereiškiančių atsakymų, o bandymus kūrybiškai pažvelgti į kūrinius, kuriuos mokomės, kaskart lydi žodžiai „nežinau“, „ar man jau groti?“, „koks skirtumas“, „tai kartoti?“. Prisipažinsiu – kaskart mano viltys ir norai kažką pakeisti blėsta ir blėsta – tačiau vis tiek kiekvieną kartą bandau bent jau savu pavyzdžiu suteikti pamokai gyvybės - pati pasakoju, ką įsivaizduoju viename ar kitame kūrinyje, demonstruoju, kaip kūrinys keičiasi, kai parenku vienokius ar kitokius štrichus, skambinu skirtingais tempais ir pan... Šalia to visuomet mokinę įtraukiu į klasės koncertėlius, kuriuose mokiniai dalinasi savo mintimis apie atliekamus kūrinius, pasakoja, kokius sunkumus įveikė ir kaip jiems tai pavyko...

Ir štai vis tik ateina diena, kai mergina vietoj įprasto„nežinau“ ištaria – „taip, šis kūrinys liūdnas ir man patinka“. Kiek daug šie žodžiai reiškia mūsų tolimesniame bendravimo kelyje!..

Baigti pasakojimą norėčiau šios mokinės žodžiais apie jos atliekamą kūrinį - „Šis kūrinys man labai patinka, nes jis verčia susimąstyti. Turbūt todėl, kad jis nėra linksmas ir man nekelia teigiamų emocijų. Tačiau man jį groti malonu ir patinka, nes jis gražus, nors trumpas ir paprastas. Kai namuose atsisėdu prie pianino, iš karto pradedu mokytis šį kūrinį. Man jį malonu net mokytis! Beje, jis mane verčia susimąstyti apie gyvenimą, ir kai būna liūdna, groju būtent jį, nes šis kūrinys jaukus“ (iš mokinės minčių apie atliekamą kūrinį (A.Frejer. Preliudas c-moll) aprašymo, kalba netaisyta).

Taigi, jei pedagogui pavyksta „nenuleisti“ rankų, surasti jėgų ir noro būti kūrybingu, aktyviu – yra tikimybė, kad net ir uždari vaikai vieną dieną gali išdrįsti kurti, fantazuoti bei parodyti savo emocijas.

Apibendrinant svarbu pažymėti, kad visi vaikai turi kūrybiškumo - galbūt tik vieniems pavyksta labiau jį išreikšti, kitiems mažiau. O norėdami jiems padėti kūrybiškumą „surasti“ ir lavinti – visų pirma turėtume „ieškoti“ jo savyje - „ norint vaiką skatint būti kūrybišku ir ugdant jo kūrybiškumą, labai svarbu pačiam mokytis būti kūrybišku ir atrasti vaiką savyje" (V. Aniulienė).

Naudota literatūra:

•Pasi Sahlberg „Kūrybiškumas ir inovacijos mokantis visą gyvenimą“ http://www.pasisahlberg.com

•Pauliaus Avižinis, Atrask kūrybiškumą savyje http://ovc.lt/publikacijos/atrask-kurybiskuma-savyje.html