Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

PO KONCERTO – NEMIGA

Įvyko... Įvyko tai, ko laukėme beveik pusę metų. Lapkričio 6 dieną sausakimšoje Kauno filharmonijos salėje karaliavo jaunieji solistai ir VDU kamerinis orkestras, vadovaujamas dirigento Jono Janulevičiaus.

Viskas prasidėjo dar gegužės mėnesį, kuomet III-ojo respublikinio konkurso ,,Jaunieji fortepijono lyderiai” nugalėtojai iškovojo teisę groti su orkestru. Ši žinia mus su mokine Ugne Stalerevičūte labai nudžiugino, bet kartu ir sukėlė šiokį tokį nerimą. Galvoje sukosi klausimai: kaip viskas vyks, kokį koncertą išsirinkti? Ir dar daugybė visokių “o kas”, “o kaip”… Ir vienu metu pagalvojau: kaip gerai, kad mintyse galime labai greitai nukeliauti į praeitį. Tada tiesiog prisiminiau mokyklos laikus ir tą jausmą, kuomet pačiai teko groti E.Grieg’o koncertą su J.Naujalio meno mokyklos orkestru. Jaudulys, nerimas, nežinomybė – tai emocijos, kurios užplūsta pirmą kartą grojant su orkestru. Bet vėliau visa tai perauga į pasitenkinimą, pakylėjimą ir neapsakomą džiaugsmą.

Taigi, procesas prasidėjo. Su Ugne išsirinkusios koncertą aprimom ir... išsiskyrėm, nes prasidėjo ilgai laukta, nerūpestinga vasara.

Tokia buvo pradžia. Pats mokymosi procesas nebuvo kuo nors išskirtinis. Mokėmės natas, mąstėme apie interpretaciją, repetavome, džiaugėmės ir pykomės. O štai repeticijos su orkestru vertos išskirtinio dėmesio.

Vos tik sužinojome pirmos repeticijos datą, vidinė ramybė mus paliko ir kažkur “iškeliavo”… Prieš repeticiją aš, kaip tikra mokytoja, apsiginklavau kaip reikiant: kelios natų kopijos, pieštukas, trintukas. Mokinei prisakyta klausyti orkestro, stebėti dirigentą, nepasimesti, groti užtikrintai. Na, kad nebūtų gėda prieš orkestrą.

Ir staiga prieš akis vėl iškyla mano pirmoji repeticija: senoji J.Naujalio meno mokyklos salė su kolonomis, mano mylima mokytoja Elena Andruškevičienė, aš su juoda išlyginta uniforma baltais rankogaliais ir apykakle... Atsiprašau gerbiamų skaitytojų, čia tik lyriniai nukrypimai į mokyklos laikus. Iš tikrųjų pirmą kartą grodamas su orkestru nelabai ir girdi tą orkestrą. Tiesiog groji savo partiją ir dar susinervini, kad orkestras groja ne visada taip, kaip esi įpratęs.

Taigi, pirmoje repeticijoje mums su Ugne neprireikė nei pieštuko, nei trintuko. Reikėjo tiesiog groti. Juk ir dirigentas, ir orkestras turi pažinti kūrinį, pajausti solistą ir visus jo sumanymus. Tolesnės repeticijos kėlė vis daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo. Matėsi, kad mokinė laisviau reaguoja į dirigento mostus, pradeda girdėti orkestrą.

Ir pagaliau atėjo ta ilgai laukta diena. Rodos, jau daugybę kartų koncertuota įvairiose scenose, bet tą vakarą viskas buvo visai kitaip. Ilgai ruoštas pasirodymas, pilna filharmonijos salė, tėvai, seneliai, draugai, pažįstami. Ir svarbiausia – orkestras su dirigentu priešakyje. Visa tai intrigavo ir kėlė didelį atsakomybės jausmą.

Pats koncertas mane labai sujaudino, pakylėjo ir... išmušė iš kasdienės rutinos rėmų. Tą naktį po koncerto nemiegojau ne tik aš, bet ir mokinė. Kai kitą dieną jos paklausiau, ar norėtų viską pakartoti, ji atsakė:

-      Labai!!!

Tai didžiausias įvertinimas visiems, kas padėjo šiam koncertui suskambėti.

Išskirtinį ačiū tariu dirigentui Jonui Janulevičiui ir VDU orkestrui. Dirigentas labai šiltai ir betarpiškai bendravo su jaunaisiais solistais. Nežiūrėjo į juos iš aukšto, puikiai reagavo į atlikėjus koncerto metu. Mokiniai jautėsi lygiaverčiais orkestrantų – profesionalų partneriais.

Na, o be Rasos Derbutienės ir jos vadovaujamos Kauno krašto fortepijono mokytojų draugijos čia nebūtų nei vieno mano žodžio. Ir ne todėl, kad aš nemokėčiau rašyti. Tiesiog tokio renginio iš viso nebūtų. O aš jau su nekantrumu laukiu kito koncerto, kad vėl galėčiau patirti tas nuostabias emocijas ir pasidžiaugti jaunaisiais solistais.

                  Rita Kigienė

 Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos mokytoja metodininkė

 

Kig 1

 

Kig 2