Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

Kūrybiškas ritmo lavinimas džiazinio repertuaro pagalba

 Evelina Žigaitė
    Kauno I – oji muzikos mokykla
 
            
1. Džiazinio bei įprasto repertuaro skirtumai
2. Džiazinio repertuaro nauda
3. Džiazinio repertuaro parinkimas
4. Ypatybės ir problemos lavinant ritmiką džiazinių kūrinių pagalba
 
 
Mokymo procese ritmo lavinimui skiriamas didelis dėmesys. Ritmo pojūtis – viena iš pagrindinių privalomų būsimo muzikanto duotybių. Ritmiškumas yra natūrali kiekvieno žmogaus prigimtinė savybė. Tačiau ne visi vienodai gausiai ja apdovanojami - vieni gimsta turėdami stipriai išreikštą ritmo pojūtį, kiti silpnesnį. Bet kokiu atveju, mokantis muzikos, ritmo pojūtis yra lavinamas. Kuo anksčiau tai pradedama, tuo geresnių rezultatų sulaukiama. Ankstyvasis lavinimas gali būti pradedamas vos vaikui gimus. Kiek vėliau, jau lankant muzikos pamokas, ritminis ugdymas įkomponuojamas į bendrą lavinimą,  muzikos atlikimą. Čia pagrindinį vaidmenį turi tikslingas repertuaro parinkimas: turi būti parenkami kūriniai, turintys kuo įvairesnius, skirtingus ritminius modelius. Tam puikiai pasitarnauja įprastinio repertuaro papildymas džiaziniais kūriniais. Šie kūriniai ypatingi tuo, jog pasižymi be galo tiršta ritmine traktuote. Daugelyje jų būtent ritmas yra pamatinis sandaros ir muzikinio plėtojimo veiksnys.
 
1. Džiazinio bei įprasto repertuaro skirtumai
 
Kalbant apie skirtumus tarp įprastinio repertaro ir džiazinių kūrinių, pirmiausia reikia paminėti, jog vadinamieji įprastiniai kūriniai – be galo plati savoka. Jie gali būti skirstomi žanrais, tipais, o taipogi skirtingomis epochomis bei stiliais. Kūrinių amplitudė labai plati, autorių yra šimtai. Todėl pagrindinių jų kategorizavimo kriterijumi visgi išlieka stilistinės atskiro kūrinio laikmečio ypatybės. Jos apsprendžia daugumą kūrinio pamatinių elementų – muzikinę kalbą, sintaksę, atskiras muzikines detales, tame tarpe ir ritmą.
 
Žvelgdami į Vakarų Europos muzikos istoriją matome, kad ritminis kūrinio aspektas visada buvo papildomas, palaikantis kūrinio struktūros elementas. Jis beveik niekada neiškildavo į vedančią arba bent lygiavertę poziciją su kitais elementais: melodija, harmonija, daugiabalsumu, tonalika. Išvardintos kūrinio sudėtinės dalys visada, kad ir kaip besikeistų Vakarų Europos muzikiniai stiliai, išlikdavo svarbiausiose pozicijose. Išimtys atsiranda tik XX a. kompozitoriams pradedant laužyti nusistovėjusias kūrybos tradicijas.  
 
Visgi, jei apibendrinti tradicinio repertuaro ritminius aspektus ir jų vaidmenį mokymo procese, ritmas yra jaučiamas kaip elementas, palaikantis struktūrą ir tvarką kūrinyje. Tuo tarpu džiaziniuose kūriniuose ritmas visada vaidina lygiavertį vaidmenį su kitais elementais. Be to, kartais kūriniai gali būti sudaryti tik iš ritminių struktūrų. Kodėl susiklostė toks ritmo vaidmuo, galima suprasti pažvelgus į istorines džiazo atsiradimo aplinkybes.
 
Džiazas yra kilęs iš juodaodžių vergų, atvežtų į Ameriką,  kultūros, konkrečiai – jų liaudies muzikavimo. Skirtingi muzikos žanrai – gospelai (religinės giesmės), bliuzas (lauko darbų muzika), regtaimai (labai greiti techniniai kūriniai) ir liaudies dainos besijungdami tarpusavyje ir kūrė naują muzikinį stilių – džiazą. Bendrai stilius įvardijamas vienu žodžiu – improvizacija. Ritmas čia vaidina vieną iš svarbiausių vaidmenų. Istoriškai ritmo pradas Afrikos tautų muzikavime iškeliamas aukščiau melodinio (tuo tarpu Vakarų Europos tradicijoje – atvirkščiai). Afrikoje ištisi kūriniai gali būti grindžiami vien ritmu, atliekami tik būgnais. Taigi, ritminis faktorius neišvengiamai yra vienas iš prioritetinių ir džiaziniuose kūriniuose. 
 
2. Džiazinio repertuaro nauda
 
Džiazinio repertuaro nauda yra keleriopa. Pirmiausia, improvizacinio prado įvedimas į įprastinį repertarą ypač praplečia mokinio interpretacines galimybes, skatina atlikimo laisvumą, o tuo pačiu ir pasimėgavimą pačiu grojimo procesu. Tai yra ypač svarbu, skatinant mokinio saviraišką, atsakomybę, leidžia pačiam pasijusti kūrėju, o taip pat ir lavina analizę, savo veiksmų numatymą. 
 
Viena savybė, būdinga šiam repertuarui – nuolatinė netikėta kūrinio tėkmės, o kartu ir ritminė kaita. Mokinys yra priverstas nuolat sekti muziką, neatsipalaiduoti ir negroti automatiškai. Mokslininkai ištyrė, jog nuolatinis netikėtų impulsų atsiradimas, skatina smegenų veiklą, aktyvina sritis, atsakingas už greitą reakciją ir lengvą prisitaikymą prie pokyčių. Taigi, gerai parinktas džiazinis repertuaras praplės ne tik  mokinio suvokimą apie šį stilių, bet ir turės teigiamą įtaką visam mokymosi procesui, net ir ne muzikinėse srityse.
 
3. Džiazinio repertuaro parinkimas
 
Pirmaisiais mokymosi metais, kaip ir įprastinio repertuaro atveju, reikia užduoti labai lengvas kompozicijas, su viena ar dviem ritminėmis užduotimis. Kadangi džiazinius kūrinius vaikai pradeda groti jau pramokę skambinti, galima koncentruotis būtent į ritminių užduočių įgyvendinimą. Vieno ar dviejų ritminių uždavinių kūriniai puikūs dar ir todėl, kad mokymosi procese, sutelkiant dėmesį į kelias konkrečias užduotis, mokinys jas lengviau perpranta ir išmoksta. Pradiniame etape rekomenduotini kūriniai, lavinantys sinkopinį ritmą, taip pat ir užlaikytų natų kompozicijos, skatinančios vidinio pulso formavimąsi. Išskirtiniai vien ritmo lavinimui skirti J.Mehegan pratimai. Daug gerų, mokymuisi skirtų kūrinių – pratimėlių yra sukūręs ir O.Peterson. Pagrindinis šių kūrinių bruožas yra tas, kad dažniausia tai yra kūrinių serijos, paremtos ta pačia melodija, bet skirtingomis ritminėmis užduotimis – savotiškos variacijos. 
 
Vyresniems vaikams ritmo lavinimui jau gali būti pasitelkiami ir džiazo standartai. Tai yra visiems žinomi ir populiarūs kūriniai, improvizacijų pagrindai. Jie išsiskiria tuo, kad yra sukurta daug vieno kūrinio improvizacinių versijų ir jos yra išrašytos, kas palengvina mokymosi procesą.
 
Taip pat svarbu supažindinti mokinį su skirtingais džiazo stiliais ir skirtinga, tik jiems būdinga ritmika. Čia puikiai pasitarnauja įvairūs džiazinių kūrinių rinkiniai, leidžiami specialiai muzikos mokykloms bei savarankiškam mokymuisi.
 
4. Ypatybės ir problemos lavinant ritmiką džiazinių kūrinių pagalba
 
Ritminio aspekto lavinimas mokantis, bei atliekant džiazinį repertuarą vyksta palaipsniui. Šių kūrinių ritmo ypatybės yra sudėtingose struktūrose, tai: metras, nuolatinė kaita, akcentai, užlaikymai, vadinami “menami akcentai“ natų verčių susmulkinimai/sustambinimai, o laisvoje improvizacijoje – ir specialus pulso „pametimas“, remiantis tik akcentuotomis natomis. Žinoma, daugelis šių išvardintų aspektų sutinkami tik sudėtingose džiazinėse kompozicijose ir profesionalių džiazo atlikėjų improvizacijose. Mokykliniame lygmenyje šie aspektai yra išreikšti konkrečiau ir žymiai supaprastinti. Dažniausia išrašomas visas ritminis modelis, supaprastinama jo forma.
 
Lavinant ritmo pojūtį per džiazinius kūrinius paprastai susiduriama su keliomis problemomis. Pradiniame mokymosi etape keliamos paprastesnės ritminės užduotys, problematika taipogi yra paprastesnė. Pagrindinės – sinkopės nejautimas, akcentų neišpildymai, užlaikytos (neišreikštos) akcentinės dalies nepajutimas. Šių problemų sprendimo būdai yra įvairūs, bet visada pritaikomi prie mokinio suvokimo ir išpildymo galimybių.
 
Sinkopinės problemos sprendžiamos dviem būdais. Pirmasis būdas yra lėtu tempu išanalizuoti atitinkamą vietą. Taip mokinys įsisamonina motyvo kintamumą jam priimtinu tempu. Vėliau, vis didinant tempą, įterpti problemišką vietą į bendrą kūrinio audinį. Jeigu atlikime vis tiek yra sustojimų ar užkliuvimų atitinkamoje vietoje, tai rodo, kad problema neišspręsta iki galo ir reikia grįžti į pradinį etapą – analizę lėtu tempu. 
 
Antras būdas, kuris dažnai papildo pirmąjį – kūno judesio įvedimas. Sinkopė atliekama ne tik grojant, bet ir ją „atliekant“ kūno judesiu – pečių palinkimu, kojos treptelėjimu. Tai yra labai efektyvus būdas perprasti sinkopes, o tiksliau jas pajusti. Šis metodas mokinių priimamas labai individualiai. Kai kuriems vaikams, ypač su silpniau prigimtinai išreikštu ritmo pojūčiu, papildomi judesiai kūnu kaip tik apsunkina visą informacijos suvokimo procesą, nes jie turi paskirstyti dėmesį dviems užduotims – judesiui ir grojimui. Tuo tarpu vaikai su prigimtinai gerai išreikštu ritmo pojūčiu įveda ritminius kūno judesius visai natūraliai, be papildomo mąstymo. Tačiau kaip tik jiems ritminių problemų kyla daug mažiau, nei ansčiau paminėtiems vaikams. Ir kaip tik silpnesnio ritminio pojūčio vaikams yra naudingas judesio įvedimas. 
 
Užlaikytos akcentinės dalies nepajutimas sąlygojamas arba pametus kūrinio pulsaciją, arba pametus skaičiavimą. Vėlgi, priežastys skiriasi priklausomai nuo mokinių ritminio pojūčio. Silpno ritminio pojūčio vaikas visada skaičiuoja, o stipraus – pasikliauja savo vidiniu ritmiškumu. Abejais atvejais problemų sprendimo būdas yra tas pats – išreikšti užlaikytas vietas ir prailgintas natas smulkesnėmis, bendrą pulsaciją atitinkančiomis natų vertėmis. Tai paprastai tokios vertės, kurios nurodytos pradiniame metre prie rakto arba tos kūrinio atkarpos metre. Taip supaprastinamas suvokimo procesas, užduotis tampa lengviau perprantama. 
 
Vėlesniame etape, dirbant su vyresniais vaikais, iškyla ir kitos ritminės problemos: rankų koordinacijos atliekant skirtingas ritmines užduotis, greitos ritminės kaitos nesuvokimo ir pan. Tai kompleksiškesnės nei pradinio etapo problemos, jų sprendimo būdai taip pat yra kompleksiniai. 
 
Rankų koordinacijos problemos sprendimo principas – iš lengvesnio į sudėtingesnį. Mokymosi procese pirminis etapas yra išskaidyti rankų partijas. Reikia groti atskiromis rankomis ir nuosekliai išmokti jų ritmines partijas. Kai ritminis piešinys atskirose rankose tampa aiškus ir nesudėtingas, laikas jungti abi rankas kartu.  Jungimo procese, kad lengviau būtų įsisąmoninti abiejų renkų vientisumą, svarbūs bendrų akcentuojamų natų išskyrimai. Jie tarsi sujungia atskirus ritminius darinius į bendrą muzikinį audinį. Dar vėliau, didesniam vientisumui ir jungčiai pasiekti tampa svarbūs ir visumos sąlygotų naujų ritminių struktūrų išgirdimas bei įsisąmoninimas. 
 
Greitos ritminės kaitos nesuvokimą sąlygoja reakcijos trūkumas. Reakciją taip pat būtina lavinti. Šios problematikos sprendimą galima pavadinti “iš atskiro į bendrą“. Pirmiausia lėtu tempu išmokstami atskiri motyvai, paremti vienodu ritmu ar pulsacija. Palaipsniui jie jungiami tarpusavyje po kelis, dar vėliau – į bendrą visumą. Pažymėtina, kad sujungimo procesas bus sėkmingas tik tuo atveju, jei atskiri maži motyvai bus visiškai išmokti ir įsisąmoninti. Tuomet, kai jau sujungta visa visuma, pratinamasi atlikti kūrinį greitesniu tempu. 
 
Dar viena rekomendacija šifruojant sudėtingus džiazo ritmus yra klausyti atitinkamų kūrinių. Per klausą mokinys įsisavina uždavinius kitu nei motorikos būdu, lengviau pajuntama bendra kūrinio ritmika. Be abejo, klausos aspektas yra svarbiausias ir grojant, mokantis kūrinius. Bet vien tik klausantis dėmesys šimtu procentų koncentruojamas į atliekamą kūrinį, o tai padeda visiškai įsigilinti į jį. Tokiu būdu pagreitėja mokymosi procesas ir probleminių aspektų išsprendimas.
 
Apibendrinant galima teigti, jog džiaziniai kūriniai yra puikus šaltinis lavinant mokinių ritmiškumą.  Džiazas į mokymosi procesą įneša įvairesnes, mažiau įprastas ritmo traktuotes ir lavina kūrybišką požiūrį į jas.
 
Naudota literatūra
 
1. Kairiūkštis V. Ritmo pratimai. Vilnius, 1973
2. Katkus D. Muzikos atlikimas. Lietuvos muzikų sąjunga, 2006
3. Kriščiokaitienė D. Ritmika. Klaipėda, 2008
4. Navickaitė – Martinonienė E. Elementarioji muzikos teorija. Vilnius, 1979
5. Rauduvaitė A. Mokinių vertybinių nuostatų ugdymo aspektai integruojant populiariąją muziką. Vilnius, 2009
6. Rimša L. Džiazo improvizacijos pagrindai. Kaunas, 2000
7. Холопова В. Музыкальный ритм. Москва, 1980