Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

Psichologinis mokinio paruošimas viešam pasirodymui

 
Evelina Žigaitė
                                Kauno 1 – osios muzikos mokyklos vyr. mokytoja
     
 
Mokytojai, ruošdami mokinius viešiems pasirodymams (egzaminams, koncertams, konkursams) susiduria su įvairiomis užduotimis. Tai – techniniai, meniniai kūrinio įgyvendinimo aspektai, taip pat mokinio kūrybinės išraiškos atskleidimas. Be viso to, ypač svarbi vieta tenka psichologiniam mokinio paruošimui. Tai tokių problemų kaip scenos baimės, dėmesio koncentracijos atlikimo metu išsprendimas, o taip pat išankstinė mokinio motyvacija. Apžvelgsiu esminius mokinių psichologinio paruošimo viešam pasirodymui aspektus.
 
Pirmas dalykas, su kuriuo susiduria mokytojas, rengiantis mokinį koncertui, yra motyvacija bei jos išlaikymas. Dažnai darbo procese motyvacija nuslopsta, jei mokinys nemato savo darbo bei ruošimosi tikslo ir prasmės. Pasak žymios Lietuvos fortepijono pedagogės L.Drąsutienės, šios problemos išsprendimui pasitarnauja numatomas viešas pasirodymas. Jis dažnai yra pakankama motyvacija mokiniui labiau stengtis ir ruoštis atsakingiau. Teigiamų rezultatų duoda ir žinojimas, kad kiti mokiniai taip pat ruošiasi pasirodymui ir klausys vieni kitų atlikimo. Taip sudaromos geros sąlygos mokiniams neatsilikti ir dirbti labiau. Mokytojo užduotis šioje situacijoje būtų ne tik skatinti mokinių tarpusavio „varžybas“, bet ir stebėti, kad jos neperaugtų į per didelę konkurenciją. Mokytojas visuomet turėtų labiau skatinti draugišką, o ne konkurencinę atmosferą tarp mokinių. Daugelis pedagogų rengia ir „klasės koncertus“, kuomet pamokos metu mokiniai groja pakaitomis ir stebi vieni kitų atlikimą. Tokią praktiką mini O.Šteinberg, L.Drąsutienė ir daugelis kitų pedagogų.
 
Kitas aspektas, ypatingai puoselėtinas rengiant mokinį, yra dėmesio, koncentracijos išlaikymo lavinimas. Šis dalykas vienodai svarbus tiek mažesnių, tiek vyresnių vaikų ugdyme. Neretai nesugebėjimas sukoncentruoti dėmesio tampa problema scenoje, dėl to pamirštamas tekstas, pametama muzikinė kūrinio mintis arba grojama monotoniškai ir nuobodžiai. Mokyti koncentruoti dėmesį reikia jau nuo pirmųjų pamokų. Jaunesniems vaikams, kurie natūraliai nemoka ilgą laiką būti susikaupę, teigiamų rezultatų duoda nenuobodus, kintantis pamokos turinio planavimas (Krakauskaitė, 1994), ne per sunkūs, patrauklūs kūriniai (Linkevičius, 1990). Vyresniems vaikams, kurie jau turi dėmesio koncentravimo patirties, geriausi rezultatai pasiekiami sudominant juos pačiu kūriniu, skatinant vaizduotę bei pačių mokinių smalsumą ir aktyvumą. Taip pat svarbu, kad dirbdamas savarankiškai mokinys taip pat pritaikytų ir pamokoje įgytą patirtį. Tuomet, laikui bėgant, susikaupti darosi vis lengviau ir tai sumažina nesėkmių scenoje tikimybę.
 
Paskutinis, bet turbūt svarbiausias aspektas – taip vadinama „scenos baimė“ bei jos suvaldymas. Naudoju žodį suvaldymas, nes visiškai nejausti baimės scenoje turbūt neįmanoma. Svarbiausia, kad ji neužvaldytų paties mokinio, atimdama kūrybinį mąstymą bei gebėjimą fiziškai nusiraminti. „Scenos baimės“ suvaldymas priklauso ir nuo to, kokio amžiaus yra mokinys. 
 
Jaunesnių klasių mokiniai, ypač pradinukai, dažnai nejaučia didelės įtampos scenoje. Maži vaikai dėl savo amžiaus tarpsnių ypatybių visko mokosi žaidimo forma (Grižienė, 1967, Steineris, 2000). Viešą pasirodymą jie priima kaip žaidimą, būdą pasirodyti tėveliams ir draugams. Bėgant metams pradedama jausti vis didesnė baimė. K.Linkevičius tai sieja su išaugusiu vaiko kritiniu požiūriu į save (Linkevičius, 1990). Prie to neretai prisideda ir mokytojai, kurie, norėdami pasiekti kuo geresnių rezultatų, koncentruoja mokinio dėmesį į galutinį rezultatą. Pavyzdžiui, į pažymį, jei tai kontrolinis koncertas, į prizą, jei tai konkursas, arba į ateinančius klausytojus, kurie vertins kritiškai, jei tai paprastas koncertas. Tokia praktika sukuria nereikalingą įtampą pasirodymo metu, baimę suklysti, koncentravimąsi į kūrinio tekstą. Daug geresnis būdas būtų skatinti mokinį jau nuo mokymosi pradžios pamėgti atliekamą kūrinį ir akcentuoti dėmesį į atlikimo malonumą, o ne į rezultatą. Taip vadinamas „išgyvenimo procesas“ (K.Stanislavskis), kuomet atlikėjas visiškai įsigilina į atliekamą kūrinį, yra skatintina praktika. Taip pat nereikėtų sureikšminti momentų prieš pat lipant į sceną. Mokinys pirmiausia turi mėgti ir jausti kūrinį, o ne mąstyti apie rezultatus arba vertintojus salėje.
 
Tai bendri aspektai, su kuriais dažniausia susiduria mokytojai psichologiškai rengdami mokinį pasirodymams. Kiekvienas mokytojas taip pat turi ir savo metodiką, kaip psichologiškai paruošti auklėtinius. Be to, kiekvienas mokinys yra individualus. Todėl ir metodika turėtų būti pritaikoma atsižvelgiant į atskirą mokinį bei jo charakteristiką.
                                                                 
Literatūra
1. Akimirkos su pianiste Olga Šteinberg. Sud. A.Žvirblytė. Vilnius, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2011
2. Drąsutienė L. Fortepijono metodikos tradicijos ir dabartis. Vilnius, 2004
3. Grižienė V. Žaidimų panaudojimas mokinių muzikiniam lavinimui. „Muzikos mokymo metodikos klausimai“. Sudarė Z.Marcinkevičius. Kaunas, „Šviesa“, 1967
4. Krakauskaitė V. Muzika mažiesiems. Kaunas, „Šviesa“, 1994
5. Linkevičius K. Mokomės groti. Kaunas, „Šviesa“, 1990
6. Stanislavskis K. Aktoriaus saviruoša. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1947
7. Steineris R. Žmogiškosios esybės vystymasis. Vilnius, Lietuvos Valdorfo pedagogikos centras, 2000