Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

Ritmo vaidmuo solfedžio pamokoje

Solfedžio yra muzikos teorijos dalis, kuri lavina protą ir emocinį imlumą. Solfedžio įgūdžiai reikalingi muzikinio ugdymo procese (dainavime, muzikavime, komponavime). Taigi solfedžio pamoka – tai kompleksinė pamoka, kuri aprėpia muzikos teoriją, solfedžiavimo pratimus, ritmo pratybas, muzikavimą, improvizavimą, kūrybą ir žaidimus. Būtent „visi šie dalykai vienas kitą papildo, padeda įtvirtinti vienas kito žinias, bei suvokti muzikos esmę, suteikia daugiau galimybių visapusiškai atsiskleisti mokinio individualybei“ (V.Krakauskaitė, 1995). Tokiu būdu solfedžio užsiemimų metu atsiskleidžia mokinio gebėjimas mąstyti, kurti.

Lavinant atmintį, ritmo pojūtį, loginį mąstymą, kūrybiškumą didelę reikšmę turi pamokos įvairovė, kuri priklauso nuo mokytojo ir mokinių bandradarbiavimo. Solfedžio disciplina – tai itin svarbi paruošiamoji (integruojamoji) muzikos sritis, kuri savyje turi ne tik muzikinių, kūrybinių, bet ir tiksliųjų mokslų (matematikos, fizikos, chemijos, geometrijos) elementų.

„Ritmas – organizuota muzikos garsų trukmės įvairovė, dėsninga bendramačių garsų vienetų slinktis“ (A.Krutulys, 1975), muzikos išraiškos priemonė, lemianti vieną iš esminių muzikos meno ypatumų – judėjimą. Gebėjimas pajausti muzikos ritmą – tai gebėjimas klausa atpažinti girdimos muzikos ir teisingai atkurti atliekamo kūrinio ritminę sandarą.

Kadangi muzikos kūrinio forma atsiskleidžia tik laike, tad ritmo sąvoka muzikoje turi ir emocinę prasmę. Todėl gebėjimas pajausti muzikos ritmą – vienas svarbiausių muzikinių gebėjimų, padedančių suvokti muzikos kūrinių ne tik metroritminę, bet ir naratyviąją (dramaturginę) sandarą.

Solfedžio pamokoje derinama eilė muzikinės veiklos rūšių, kurios leidžia mokiniui visapusiškai save išreikšti. Dainuodamas, muzikuodamas, improvizuodamas ir kurdamas ugdytinis tobulina save kaip asmenybę, tuo pačiu plėtodamas savo muzikinius gebėjimus, kurie glaudžiai siejasi su muzikiniais gabumais.

Kaip teigia E.J.Dalkroze (1865-1950), talentingam vaikui muzikoje iš esmės labiausiai patinka ritmas, ritmo akcentai, tad reikia išnaudoti šiuos natūralius polinkius. Ritmo mokymas duos naudą kiekvienam, kuris mokysis muzikos. Net jei vaikas sugebėtų įsisavinti vienu metu garsus ir ritmą, Dalkroze‘as šiuos du elementus (pradiname etape) siūlo mokyti atsietai.

Pasak C.Seashore, ritmo suvokimas apima visą organizmą, todėl tam reikalingi penki svarbiausi ir esminiai sugebėjimai. Iš jų pirmieji yra laiko ir intensyvumo pojūčiai, atitinkantys ritminę medžiagą. Kiti sugebėjimai – tai girdėjimo įsivaizdavimas ir motorika. Paskutinis sugebėjimas yra impulsas, skatinantis suvokti tam tikrą reiškinį arba jį konkrečiai išreikšti. Tad kiekvieno vaiko gebėjimas pajausti ritmą, kaip ir kiti gebėjimai, yra labai individualus. Organizuojant muzikinį mokymą grupėje, svarbu atsižvelgti į kiekvieno mokinio interesus, sudaryti sąlygas nevaržomai reikšti savo nuomonę, o tai įmanoma esant geriems tarpusavio santykiams tarp mokinio ir mokytojo, taip pat tarp mokinių.

Žinant, kad solfedžio pamoka yra grupinė pamoka, svarbu sudaryti sąlygas išreikšti save kiekvienam mokiniui, sugebėti mokymo procesą padaryti įdomiu, kad mokinys pamokoje būtų ne stebėtojas, o aktyvus dalyvis.

Mokytojui svarbu nustatyti tikrąsias priežastis, kurios vaikui trukdo tiksliai atkurti, suvokti ritmo darinį. Pradiniame etape lavinti ritmo pajautimą dažnai trukdo tai, kad vaikas dar nesuvokia, jog ritmą reikia sekti, jis dar nėra įsisavinęs ritminio judėjimo motorikos.

Siekiant padėti ugdytiniams suvokti ritmą, savo solfedžio pamokose dažnai pasitelkiu fantaziją ir pasinaudoju įviariais mušamaisiais instrumentais, žaidimais, piešiniais, leidžiu mokiniams improvizuoti.

2016 metais dalyvavau Kauno M.Petrausko muzikos mokyklos organizuotame projekte „Grand Pas“ su savo III klasės mokiniais. Atviros pamokos tema buvo „Šokių ritmai solfedžio pamokoje“. Pamokos metu susipažinome su naujomis ritminėmis grupėmis, kurios sutinkamos skirtingo charakterio šokiuose. Mokiniai stengėsi atpažinti, pajausti, kokiuose šokiuose naudojamos šios ritminės grupės (skambėjo menuetai, valsai, polkos, tango, samba).

Naudojome įvairias priemones: lazdeles, pieštukus, korteles. Siekiau, kad mokiniai atpažintų skambančių šokių ritmines grupes, metrą, charakterį. Keliamus uždavinius mokiniai įvykdė puikiai. Su dideliu noru jie atliko savo šokių fragmentus, išmoktus specialybės (fortepijono) pamokose.

Ruošiantis šiam projektui, išklausiau daug įvairių šokių. Pradžioje rinkau klasikinės muzikos kūrinius su aiškia melodija, harmonija, nesudėtingais ritmais. Tai buvo M.Glinkos Polka, F.Šuberto Ekosezas, L.van Bethoveno Lendleris, Menuetas. Palaipsniui įvedžiau sudėtingesnius kūrinius, papildžiau repertuarą F.Šopeno Mazurka, J.Štrauso Valsu, A.Rodrigeso Tango.

Ruošiau užduotis su įvairiom ritminėm grupėm. Labai džiaugiausi, kad mokiniai užduotis atliko su dideliu noru. Jiems patiko spėlioti skambančius šokius, belsti dvibalsius ritminius pratimus, solfedžiuoti su ostinato pritarimu. Pasibaigus pamokai, paklausiau mokinių, kokios užduotys jiems labiausiai patiko. Jie įvardino, kad labiausiai patiko grupinės užduotys su ritmu.

Solfedžio pamokose naudoju šokių melodijas, liaudies dainas, jas įvairinu naujomis ritmo grupėmis. Naują dainos ar girdėtos muzikos ritmą išryškiname judesiais, plojant ar beldžiant. Supažindinant mokinius su nauja ritmo grupe, gretinu ją su paprastu (jau žinomu) ritmu. Stengiuosi įpratinti mokinius jausti metro pulsą, teisingai grupuoti natas. Atkreipiu dėmesį, kad mokinys solfedžiuodamas ir diriguodamas visada aiškiai pabrėžtų mostu žemyn stipriąją takto dalį. Siūlau įsiminti matytą dviejų – keturių taktų ritminę frazę. Tuoj pat ją pakartoti plojant, tariant skiemenimis arba užrašyti sąsiuvinyje. Tą pačią ritminę frazę kartojame įvairiais, vis kitokiais tembrais (plojant, trepsint, beldžiant). Supažindinus su nauja ritmo grupe, panaudoju ją ir diktante. Tačiau šiuo atveju ją gretinu su paprastaisiais ritmais. Išmoktą ritminį pratimą atliekame kanoniškai grupėmis, vėliau – dviese. Įpratinu mokinius dainuoti, solfedžiuoti patiems sau pritariant rankomis ar kojomis ritminiu ostinato.

Tokiu būdu mokiniai ne tik supažindinami su nauja ritmine figūra, šiuolaikinių ritmų savybėmis, įvairių kompozitorių kūryba, bet ir plečiamas mokinio muzikinis akiratis, formuojamas muzikinis skonis. Mokiniai yra nevienodų muzikinių gebėjimų, todėl itin svarbu rasti kelią į kiekvieną vaiką, pritaikyti jam tinkančius mokymo metodus.

Pasak B.Teplovo (1896 – 1965), muzikos ritmo jausmas – tai gebėjimas aktyviai išgyventi muziką, jausti muzikos ritmo emocinę raišką ir tiksliai jį atkurti. Ankstyvajame ugdytinio amžiuje jis reiškiasi tuo, kad girdimą muziką lydi judesiai, daugmaž tiksliai perteikiantys muzikos ritmą. Šis gebėjimas sudaro muzikalumo apraiškų, susijusių su muzikinio judėjimo laike suvokimu ir atkūrimu, pamatą. Kartu su dermės jausmu, jie sudaro jautrumo muzikai pagrindą.

Asmeninė patirtis, bei literatūros analizė rodo, jog mokiniams įdomiausia ritmo lavinimo užduotis – ritminės grupinės pratybos naudojant įvairias priemones.

Tai rodo, kad mokymasis grupėje yra daug malonesnis, suteikia mokiniui bendradarbiavimo džiaugsmą, lavina bendravimo įgūdžius. Esminis mokymo proceso struktūros, tikslų siekimo komponentas yra bendravimas, nes nuo jo priklauso ne tik veiklos būdų panaudojimo sėkmė, bet ir mokymosi rezultatai.

Ugdant mokinių ritmo jausmą svarbiausia yra stebėti, kad ritmo lavinimas nebūtų savitikslis, nuo muzikinio konteksto atsietas procesas. Ritmą visuose jo pasireiškimuose reikėtų traktuoti kaip muzikos išraiškos priemonę, glaudžiai susijusią su kitais muzikos išraiškos elementais.

Svetlana Pūkienė