Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

KŪRYBIŠKO MĄSTYMO IR TIKSLINGO MOKYMOSI ĮTAKA MOKYMOSI MOTYVACIJAI

Sonata Pakutkienė

Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija

Kauno I-oji muzikos mokykla

piano teacher

Šiandien labai aktuali tema pedagogams – mokinio mokymosi motyvacija, kurios priežastis ir metodus motyvacijai skatinti vis analizuojame įvairiais aspektais. Šiame straipsnelyje pabandysiu apžvelgti tris dalykus, kurie turi įtakos mokymosi motyvacijai ir yra tarpusavyje itin glaudžiai susiję – tai muzikos supratimas, muzikos asmeninė interpretacija, sėkmės ir mokymosi naudos kriterijai bei darbo (mokymosi) būdas, mokinio požiūris į darbo procesą.

Mokytis suprasti muzikos kalbą, mokėti perteikti menines muzikines mintis savo atlikime, jausti malonumą muzikuojant, mokėti teisingai interpretuoti muzikos kūrinį (kūrinio stilius, epocha, savitas kompozitoriaus braižas) – būtų galima vardinti daug iššūkių, su kuriais susiduriame eidami muzikos studijų keliu. Kur glūdi to sudėtingumo priežastys? Norėčiau pacituoti keletą kompozitoriaus Algimanto Kubiliūno minčių, kurios atskleidžia, koks sudėtingas žmogui yra muzikos kalbos suvokimas, supratimas, jos interpretacija.

„Taigi, muzikos kūrinys sudaromas iš menine prasme abstrakčių garsų, sujungtųį sistemas, o mes, klausytojai, sistemose, tarp elementų ir struktūrų esančiuose ryšiuose, suvokiame mintį.(...) Muzikinė medžiaga, garsai yra labiausiai nutolę nuo materialaus pasaulio, materijos, kuria remiasi visos kitos meno rūšys. Taigi, muzikos klausytojui reikia koncentruoti dėmesį būtent į garsus, jų kombinacijas, kombinacijų sistemas. To nesuvokiant, nepažįstant, muzikos menas iš esmės neprieinamas. Jokių konkrečių vaizdų muzika neperteikia ir perteikti negali, juos savo sąmonėje gali formuoti klausytojas, asocijuojantis jo patirčiai, pasaulėjautai su girdimos muzikos dinamine linija, dramatine įtampa, dramaturgine linija. Todėl programinės muzikos kūriniuose ne muzika iliustruoja (interpretuoja) siužetą, o siužetas muziką. Kūrinio programos neįvardinimas negali trukdyti klausytojui suvokti, emociškai pergyventi girdimą kompoziciją. (A.Kubiliūnas „Apie muzikąįvairiai) Tačiau būdamas labiausiai abstrakčia meno rūšimi, muzikos menas atveria turbūt didžiausias muzikos supratimo, interpretavimo ir įsivaizdavimo galimybes, kurios remiasi kiekvieno žmogaus individualiu suvokimu, patirtimi, jo emocinio intelekto reakcija į girdimą muziką.

Tad pedagoginiame darbe mokant vaikus suprasti muzikos pasaulį yra labai svarbus menamas, įsivaizduojamas muzikos programiškumas – ką perteikiame savo atliekama muzika, ką jaučiame. Įvairūs įvaizdžiai, siužetai, asociacijos padeda besimokančiam kuri savo supratimą ir santykį su girdimomis muzikos intonacijomis, įvairiomis garsų struktūromis, formomis. Tai lyg savo muzikinio-emocinio žodyno formavimas, savo emocinių, jutiminių pojūčiųįvardinimas.

Be emocijų, įvaizdžių pagalbos sunkiai įmanomi ir techniniai muzikos atlikimo sprendimai, tinkamų muzikos atlikimo gebėjimų ugdymas. Kadangi muzikos atlikimas – tai sudėtingos koordinacijos fizinių veiksmų sistema ir ji remiasi neurofiziologiniais judesių valdymo dėsniais, kur labai svarbią vietą užima judesio įsivaizdavimas ir išankstinis pojūtis. Tiek įsivaizdavimas, tiek pojūčiai grindžiami atlikėjui prasmingomis asociacijomis, koreliuojančiomis su asmeniniu muzikos supratimu tai yra su mūsų susikurtu muzikos interpretavimu.

Tad menamo muzikos programiškumo svarba muzikos atlikimo mene yra labai didelė. Ir manau, kad turbūt be išimties visi pedagogai puikiai geba kartu su mokiniu kurti jo muzikos supratimą, jo muzikinę kalbą. Tai suteikia prasmę mūsų veiksmams, padeda išlaikyti ir mokymosi motyvaciją, nes kurti savo muzikos pasaulį yra įdomu. Daugelio pedagogų pamokose etiudai turi pavadinimus, kūriniai veikėjus ir dramaturgiją, įvairias asociacijas, spalvotus paveiksliukus ir t.t. Ir tai be galo svarbu mokiniui, ypač pradinėse klasėse. Sakoma, kad kiekvienas žmogus keičiasi savo išgyvenimų pasaulyje, o ne realybės. Šiuo teiginiu galima pagrįsti ir muzikos auklėjamąjį poveikį, teigiamą muzikavimo įtakąžmogaus vidiniam pasauliui.

Antras dalykas, itin svarbus motyvacijai yra mokymosi sėkmė, kaip mokinys ją supranta. Pasakyti vaikui, kad muzika yra „gražu“ ir „gerai“ – nepakanka, nes mokinys susiduria su labai tikslingo kasdieninio darbo reikalavimu. Dabar yra labai populiaru manyti, kad sėkmė ir laimėjimai motyvuoja mokinius skambinti vis daugiau ir kokybiškiau. Taip, tiesa, motyvuoja. Bet tų laiminčių procentas, palyginti su visu skaičiumi besimokančių muzikos, nėra didelis (juk negali visi būti laureatais). Dažnai mokiniai mūsų visuomenėje įvairiose srityse patiria spaudimą būti sėkmingais, nes vyrauja sėkmės (ir grožio) kultas – sėkmingas verslininkas, atlikėjas, mokytojas; visi, kuriuos stebime – puikūs, gražūs, nerealūs, o atlikimai ir premjeros – pasaulinės...

Mūsų vertinimų skalėje tokios kategorijos kaip nauda ar vertė to, ką išmokai, pasistūmę kažkur įšalį. A.Einsteinui priskiriama mintis – „nesistenk būti sėkmingu žmogumi, verčiau būk naudingu, vertingu – skelbia mums labai reikšmingą mintį. Sėkmė tai nebūtinai nauda asmeniui ir visuomenei. Manau, kad nauda ir vertė kaip individualios mokinio pažangos vertinimo kriterijai nepelnytai pamirštami, kad iš mažų naudingų, vertingų, bet nebūtinai iki galo sėkmingų, mokymosi pasiekimų klojame keliąį tikrą sėkmę.

Pateiksiu pavyzdžių dėl individualios programos parinkimo:

-      Jei norime sėkmės, grosime tai, ką mokinys tuo metu geriausiai sugebėtų atlikti, o kiek naudinga ta programa bus mokinio tobulėjimui?

-     Jei grosime programą, kuri kelia iššūkius mokiniui ir skatina jį tobulėti kiek sėkmės galutiniame atlikime galime prognozuoti?

-        Na, o jeigu mokinys skambins kūrinį, kuris jam labai gražus, motyvuoja groti, bet gerokai lenkia savo užduotimis mokinio gebėjimus?

Ir čia kyla mokinio pasiekimų vertinimo problema. Mums reikia apsispręsti, ką renkamės sėkmę (gerą pažymį) ar naudą? Aišku tik viena – baigiamajame egzamine reiktų groti programą, kurią mokinys gali atlikti geriausiai pagal jo turimus įgūdžius, pasiekimus.

Tad mes turėtume nebijoti kalbėtis su mokiniu, kokiu keliu eiti, kaip vertinsime mudu – mokinys ir mokytojas – mokymosi pažangą ir rezultatus, ko sieksime. Kai mokinys tampa savo mokymosi kelio bendraautoriumi, kai ir pats imasi atsakomybės už savo individualią pažangą (kokios pažangos jis nori, ką nori sugebėti skambinti dabar ir baigęs mokyklą ir t.t.), mokymosi motyvacija kyla. Suvokta asmeninė mokymosi nauda, vertė tai tikslingas mokymasis ir kelias į kūrybą, į atradimus. O kūrybiškas darbas ir mano asmeniniai atradimai sau pačiam teikia džiaugsmo ir motyvuoja.

Muzikinės kalbos emocinis, asociatyvinis poveikis žmogaus mąstymui ir tikslingas mokymasis, t.y. darbas, ugdo mokinio kūrybiškumą. Kai žmogus pajaučia savo galimybes kurti tai motyvuoja. Mokinio emocinis atsakas į muzikinę kalbą ir vaizduotės ugdymas yra svarbi, bet pasiduodanti lavinimui sritis. Žymiai kebliau yra motyvuoti mokinius tikslingam darbui. Tad noriu pasidalinti mintimis, kaip galima būtų bandyti formuoti mokinio mokymosi nuostatas, mąstymą ir supratimą, kokiu būdu pasiekti mokymosi tikslus.

Didžiausia kliūtis nuosekliam darbui – tai noras matyti greitą rezultatą ir, aišku, tik puikų, kad visi pagirtų. O kaipgi tie žymūs žmonės pasiekė tų puikių rezultatų ir puikiai groja? Mano mėgstamas posakis (ne patiems mažiausiems) yra Carlaso Sagano: „Jei norite obuolių pyragą iškepti iš nieko, pirmiausiai jums reikia išrasti visatą. Na, o pagrindas nuosekliam darbui yra suvokimas, kad grojimas – tai kūryba, kur galioja kūrybiško darbo dėsniai. O kuria mokinys muzikos skambesį, užfiksuotą kompozitoriaus natose.

Aš pateiksiu keletą minčių, posakių, kas padeda mokiniui apsispręsti nuoseklesniam darbui:

-        Kūryba nėra magija tai darbas.

-        Visiems kūrėjams būdingas ieškojimas, ką galiu padaryti geriau. Galimybė ką nors pakeisti, patobulinti stumia progresą ir skatina atradimus. Tad ką dar galiu padaryti geriau skambindamas? Ką galėčiau pakeisti, padaryti kitaip, kad būtų geriau?

Čia labai padeda naudos, vertės matai naudinga paieškoti ryškesnės dinamikos, nes geriau, įtaigiau skambės; naudinga motyvo pabaigą skambinti lengviau, taip bus patogiau pasiruošti kitam motyvui; verta pasimokyti skambinti tikslia pirštuote, tuomet geriau atliksi pasažą, ir pan.

-        Mažiems vaikams tinka prašymas pagroti po dalelę keletą kartų: gražiai, dar gražiau ir labai gražiai. (Prašyme formuojamas tikslas.) Tai vaikui aiškiau, negu reikalavimas pagroti po 7 kartus, o kad iš trijų kartų nebus labai gražiai, tegul lieka paslaptyje.

-   Kūryba tai ir mąstymas. Kaip galiu įgyvendinti savo idėjas? Vienas žingsnis problemos supratimas, antras žingsnis sprendimas. Ir taip žingsniuojame, kol pasiekiame rezultatą. Svarbu ne žingsnių dydis, bet kiek jųžengiame. Svarbus mokiniui supratimas, kad problemas sukelia ne pats mokinys, o tiesiog tikslas pasiekiamas sprendžiant iškylančias problemas, uždavinius. Tai formuoja teisingą, psichologiškai sveiką mokinio santykį su iškylančiomis problemomis, jų sprendimu. (Įdomu tai, kad problemos grojant visos lyg viena – neišeina, o sprendimų daug, priklausomai nuo to, kas, kodėl nepavyksta, ir koks sprendimo būdas geriausias.)

-  Sėkmė yra ne kas kita, kaip daugelio nesėkmių kulminacija. Kūrėjai turi būti pasirengę nesėkmingiems bandymams ir kartojimams. Tikėjimas, kad išeitis yra – tai mūsų gebėjimas ištverti nesėkmę. Kitaip tariant, klysti mokantis yra normalu. Nereikia bijoti savo klaidų, nes klaida – tai vieta ieškojimams, naujiems sprendimams. Sakoma, kad labai svarbu, kaip žmogus reaguoja į nesėkmę, į klaidą. Rami reakcija leidžia toliau žmogui mąstyti ir ieškoti tinkamų sprendimų. Graužatis gniuždo.

-   Svarbu žinoti, kad nauja mintis, naujas mąstymo būdas įsitvirtina tik nugalėjęs senąjį mąstymą. Tai tinka ir grojimo būdui, įpročiui. Kol šis procesas vyksta – mąstymo, požiūrio keitimas, įpročio keitimas klaidos neišvengiamos. Šis mokinio suvokimas leidžia ramiau reaguoti į nesėkmes.

Patarimai mokiniui:

- Mokslas įrodęs, kad pavieniui dirbantys žmonės generuoja daugiau geresnių idėjų, nei dirbantys grupėje. Tad kai groji namie nesiblaškyk, ramiai vienumoje geriau dirbs galva, greičiau išmoksi, sutaupysi laiko...

- Kūryba tai dėmesys, atidumas. Dėmesio sutelkimą reikia treniruoti.

- Savikliova – tai tikėjimas savo jėgomis. Pasikliauk savo gebėjimais, žiniomis. Turėk savo minčių planą – kur, ką ir kaip mąstysi grojant.

- Kaip dirbti, kaip kurti? Dirbk tiek valandų, kiek pajėgi ir taip kas dieną. Kūryba yra kasdienis procesas. Prisimink: niekas neprasideda gerai, bet viskas, kas gera turėjo pradžią. Viską galima pataisyti, ištrinti ir perdaryti.

- Sukurk savo grojimo įrašą. Iki kitos pamokos padaryk geriausią savo kūrinio įrašą, koks tik pavyks.

Atkreipkime dėmesį, kad maži vaikai galvoja veikdami. Vaikai mato užduotį kaip galimybę bendradarbiauti. Remkimės pamokose kūrybine partneryste, kai kuria vaikas ir mokytojas kartu. Kūryba yra darymas, o ne sakymas.

Kas stabdo kūrybą? Tai įsitikinimai, kad kurti sudėtinga – tai tiesa, kūryba yra darbas; neturiu laiko – bet laiko dažniausiai yra!; negaliu, nes nesu ypatingas – bet tai nėra būtina, kad kurtum.

Sakoma, kad sunkiausia darbe – tai pradėti dirbti.

Tad linkiu mums visiems kūrybiško darbo ir gražių, prasmingų pasiekimų.