Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

PIANISTAS-KONCERTMEISTERIS IR SĖKMĖ SCENOJE

Lina Krėpštaitė

Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos

koncertmeisterė

Pianist and singer

 

Dažnas iš fortepijono meną studijuojančių muzikų vėliau pasirenka pianisto-koncertmeisterio kelią. Tai išties plačių galimybių profesija – pianistai-koncertmeisteriai reikalingi muzikos mokyklose bei gimnazijose, aukštesniojo bei aukštojo mokslo įstaigose, gali dirbti su įvairiais muzikiniais ar šokių kolektyvais, plėtoti koncertinę veiklą su dainininkais bei solistais, grojančiais įvairiais instrumentais. Kokių savybių reikia geram pianistui-koncertmeisteriui? Atsakymai į šį klausimą tarsi nekelia diskusijų – repertuaro išmanymas, žinios muzikos istorijos ir stilistikos srityje, gebėjimas skaityti iš lapo ir transponuoti, ansamblinio grojimo įgūdžiai, muzikinė intuicija ir dar nemažai visko... Be abejonės, svarbus ir kasdienis darbas ruošiant naujus kūrinius, nuolatinis noras gilinti savo žinias bei įgūdžius, lankytis seminaruose, dalintis patirtimi su kolegomis ir pan.

O štai kitas klausimas – kas dažnai tampa pagrindine kliūtimi sėkmingam pianisto-koncertmeisterio pasirodymui scenoje? Šį kartą atmeskime įvairius atvejus, kai scenoje atsitinka kažkas netikėta arba buvo nepakankamai pasiruošta pasirodymui. Atsakymą jau tikriausiai visi nujaučiame – tai scenos baimė ir negebėjimas jos suvaldyti.

Pripažinkime, kad stipresnę ar silpnesnę scenos baimę jaučiame visi, nepaisant mūsų amžiaus, išsilavinimo ar patirties. Ypatingai šis klausimas aktualus retai scenoje pasirodantiems pianistams-koncertmeisteriams – teko girdėti, kad mažesnių Lietuvos miestelių muzikos mokyklų pianistai-koncertmeisteriai būtent dėl šios priežasties atsisako dalyvauti įvairiuose konkursuose bei festivaliuose. Taigi, scenos baimė šiuo atveju tiesiogiai trukdo jiems gerai atlikti savo darbą. Kas galėtų padėti mums siekiant geresnės savireguliacijos scenoje, o tuo pačiu tiesiog būti „geresniais“ pianistais-koncertmeisteriais?

Pasisakymų šia tema galima rasti labai įvairioje literatūroje – žymių pedagogų ir atlikėjų parengtose fortepijono dėstymo metodikos monografijose, straipsniuose, bendrosios psichologijos autorių darbuose. Reikia paminėti, kad literatūroje rasime ir skirtingus terminus – scenos baimė, jaudulys, nerimas, kurie visgi neturi esminių aiškiai apibrėžtų skirtumų ir dažnai vartojami kaip sinonimai.

Žymūs fortepijoninio meno bei metodikos specialistai – M. Azizbekova savo autobiografinių apybraižų rinkinyje „Fortepijono menas” (V., 1999), L. Drąsutienė monografijoje „Fortepijono metodikos tradicijos ir dabartis“ (V., 2004), A. D. Aleksejevas „Skambinimo fortepijonu mokymo metodikoje“ („Методика обучения игре на фортепиано“, M.1971), kalbėdami apie scenos baimės ir jaudulio valdymą pasirodymo metu, akcentuoja sąmoningo bei valingo kūrinių mokymosi, sceninės praktikos svarbą.

Savitas kelias reguliuojant scenos jaudulį bei ieškant būdų geriau pasiruošti sceniniam atlikimui aprašomas JAV pedagogų B. Greeno ir W. T. Gallwey knygoje „Vidinis muzikos žaidimas“ („The Inner Game of Music“, New York, 1986). B. Greenas pateikia daug praktinių patarimų, skirtų atlikėjo valiai, pasitikėjimui, motyvacijai ugdyti, dėmesio lavinimo ir jo paskirstymo, savitaigos ir savireguliacijos būdų. Šis autorius ragina atlikėjus susitelkti ties vidiniais procesais ir ieškoti vidinės laisvės bei komfortabilaus pojūčio atliekant kūrinius scenoje.

Sceninio jaudulio tema paliečiama D. Katkaus monografijoje „Muzikos atlikimas“ (V., 2006). Autorius pateikia reikšmingų argumentų, pabrėžiančių sąmonės ir emocijų sąveikos svarbą muzikos atlikime. Jo nuomone, optimalų sceninį jaudulį lemia tik sąmoninga veikla.

A. Piličiausko knygose „Vizualus atlikėjo poveikis“ (V., 1987) ir „Muzikos pažinimas“ (V., 1998) plačiai gvildenamas asmeninės prasmės metodas. Mokslininkas ragina gilintis į muzikos intonacijose užkoduotą informaciją ir suteikti joms asmeninę emocinę prasmę. Prieš pasirodymą scenoje asmeninės kūrinio prasmės apmąstymai prilyginami „savitaigai <...> kuri vyksta jau meninio turinio lygiu.“ Tokiu būdu atlikėjo sąmonėje vyksta procesai, kurie neleidžia formuotis baimei, o organizmas paruošiamas atitinkamai emocinei būsenai, todėl išėjus į sceną lengvai paklūsta atlikėjo valiai ir asmeninės prasmės atskleidimui.

Daug vertingos medžiagos galima rasti bendrosios psichologijos autorių – K. Keenan, R. Bandzevičienės, D. Nasvytienės darbuose, tyrinėjančiuose socialinę baimę, nerimą, stresą, savireguliaciją. Taip pat reikia paminėti ir šaltinius iš pedagogikos psichologijos srities - D. G. Myers, N. L. Gage, D. C. Berliner, E. Jensen darbus, kuriuose daug svarbios informacijos apie dėmesį, atmintį, motyvaciją, vertinimą ir kt. Reikšmingų įžvalgų scenos jaudulio tema yra padariusi socialinių mokslų daktarė R. Kirliauskienė, kuri yra parengusi metodinį darbą „Muzikos mokytojo savireguliacija“ (V., 2005). Daugelis šiame darbe aprašytų problemų ir temų yra aktualios tiek muzikos mokytojams, tiek ir atlikėjams, taigi ir pianistams-koncertmeisteriams.

Puikus šaltinis yra ir K. Stanislavskio aktorinio meistriškumo sistema, išdėstyta knygoje „Aktoriaus saviruoša“ (Kaunas, 1947). Nors ji skirta aktoriams, bet puikiai pritaikoma ir kitų sričių atstovams, kuriems tenka pasirodyti scenoje. Sistema nuosekliai ruošia aktorių tam, kad būdamas scenoje jis galėtų susikurti teisingą sceninę savijautą. Tam reikia įgusti meistriškai valdyti dėmesį, perkeliant jį nuo žiūrovų salės į veiksmą scenoje, sugebėti savo vaizduotėje susikurti pateisinimą kiekvienam sceniniam veiksmui, išmokti raumenų atpalaidavimo būdų bei psichotechnikos metodų, padedančių pasiekti norimą būseną scenoje.

Verta prisiminti, kad psichinės savireguliacijos terminas siaurąja prasme – tai „autonominis gebėjimas sumažinti psichinę įtampą ir valdyti savo psichinius procesus, kaip mokėjimas atsipalaiduoti“ (Psichologijos žodynas). Į bet kokią psichinę įtampą reaguoja kūnas, o visų pirma raumenys, tuo pačiu ir raumenų atpalaidavimas padeda suvaldyti psichinius procesus. Tai pabrėžia K. Stanislavskis, L. Makkinnon ir kiti autoriai. Taigi, tikrai verta pasidomėti įvairiomis metodikomis, kurios moko kryptingų raumenų atpalaidavimo pratimų, dėmesio valdymo metodikų, psichotechnikos sistemų.

Pagaliau, daugelis garsių muzikų pripažįsta, kad suvaldyti scenos jaudulį ir emocinę įtampą jiems padeda subalansuotas darbo bei poilsio režimas, pilnavertė mityba ir disciplina.

Apibendrinant galima pasakyti, kad scenos baimė yra natūrali mūsų profesijos palydovė, kurią vis tik galima suvaldyti naudojant vienus ar kitus būdus. Kiekvienas pianistas-koncertmeisteris turėtų susikurti jam ar jai tinkančių priemonių kompleksą, kuris padėtų sėkmingai atlikti savo darbą.

LITERATŪRA

  1. Azizbekova M. (1999). Fortepijono menas mano gyvenime. ‑ Vilnius, Lietuvos muzikos akademija.
  2. Bandzevičienė R. (1994). Savireguliacija ir streso įveikimas, - Vilnius, Arėjas
  3. Drąsutienė L. (2004). Fortepijono metodikos tradicijos ir dabartis. ‑ Vilnius, Lietuvos muzikos akademija.
  4. Gage N. L, Berliner D.C. (1994) Pedagoginė psichologija. ‑ Vilnius, Alna litera.
  5. Gordon E. E., Cameron Ch. (1999) Vaiko muzikalumo puoselėjimas. ‑ Vilnius, Kronta.
  6. Green B., Gallwey
  7. Jensen E. (1999) Tobulas mokymas. ‑ Vilnius, Petro ofsetas
  8. Katkus D. (2006) Muzikos atlikimas. ‑ Vilnius, Lietuvos muzikų sąjunga.
  9. Keenan K. (1997) Kaip valdyti save. ‑ Kaunas, UAB „Poligrafija ir informatika“
  10. Kirliauskienė R. (2005) Muzikos mokytojo savireguliacija. ‑ Vilnius, VPU leidykla.
  11. Piličiauskas A. (1987). Vizualus atlikėjo poveikis.
  12. Piličiauskas A. (1998). Muzikos pažinimas. II knyga. ‑ Vilnius, Lamuc.
  13. Psichologijos žodynas (1993). ‑ Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla.
  14. Radvilaitė M. (2004). Scenos baimė ir būdai ją įveikti // Fortepijono mokymo aktualijos.
  15. Stanislavskis K. (1947). Aktoriaus saviruoša. ‑ Kaunas, Valstybinė grožinės literatūros leidykla.
  16. Алексеев А. Д. (1971) Методика обучения игре на фортепиано. ‑ Москва, Музыка.
  17. Маккиннон Л. (1967). Игра наизусть. ‑ Ленинград, Музыка.