Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

Akompanavimo skirtingiems instrumentams ypatumai

 

Evelina Žigaitė

Kauno I MM mokytoja, vyr.koncermeisterė

Pagrindiniai praktiniai uždaviniai, reikalingi formuojant akompanavimo įgūdžius:

  1. Akompanavimas iš lapo;
  2. Akompanavimas iš klausos;
  3. Transponavimas.

Darbo procese reikia dėmesingai susipažinti su kūriniu, jį smulkiai išanalizuoti, išmokti solisto partiją (vokaliniame kūrinyje - literatūrinį tekstą). Vienas iš svarbiausių uždavinių - akompanimentą traktuoti kaip svarbią muzikinės išraiškos priemonę, pabrėžiančią ir pagilinančią kūrinio turinį. Reikia tobulinti akompanavimą iš klausos ir mokytis greitai analizuoti muzikinę medžiagą.

Svarbią reikšmę akompanavime turi geras skaitymas iš lapo, kuris daugiausia priklauso nuo mokėjimo aprėpti muzikinio teksto visumą, gerai orientuotis tonacijose, greitai atpažinti įvairiausias faktūrines formules, pažinti instrumento, kuriam akompanuojama, specifiką. Tobulinant akompanavimą iš lapo reikia įgusti matyti abi – solinę ir akompanimento partijas. Kai kuriais atvejais galimas natų teksto supaprastinimas, bet nuo to neturi nukentėti muzikinis kūrinio turinys. Ypatingai reikia tobulinti transponavimo įgūdžius. Lietuvoje, jau studijuojant tam skiriamas nepakankamas dėmesys. Pavyzdžiui, Madrido Karališkoje konservatorijoje, kurioje man teko studijuoti, nepalyginamai didesnė svarba skiriama transponavimo, o taip pat ir improvizacijos įgūdžiams įgyti. Ir nors transponavimas akompanuojant instrumentams nėra dažnas reiškinys (jis svarbesnis akompanuojant vokalistams), visgi turimi įgūdžiai gerokai išplečia akopaniatoriaus profesinę kompetenciją. Taip pat vienodai svarbu mokėti aranžuoti savo akompanimento partiją, taikantis prie solinio instrumento.

Akompanavimas savo esme – keliafunkcis veiksmas. Funkcijos: „pagalbininko“, „palydėtojo“ „bendradarbiautojo“. Vienos ar kitos funkcijos svarba išryškėja priklausomai nuo intrumentalisto, kuriam akompanuojama, amžiaus. Kuo jaunesnio amžiaus atlikėjas, tuo svarbesnis akompaniatoriaus - padėjėjo vaidmuo. Vyresniems atlikėjams tampa svarbesnis akompaniatorius - palydėtojas ir bendradarbiautojas.

Šių savokų skirtumas. Pagalbininkas labiausia panašus į mokymą grojant kartu. Aktualus akompanuojant jaunesnio amžiaus vaikams. Šiuo atveju koncertmeisteris turi įdėmiai sekti solisto partiją, spėti pagauti bandantį klysti ar pametusį tekstą, taip pat padėti įstoti tolimesnėje kūrinio tėkmėje. Be to, kadangi mokinys ne visada perpranta ar išmoksta kūrinio frazuotes ar štrichus, koncertmeisteris turi tai ,,priminti“ grojimo metu solistui, išryškindamas atitinkamas vietas savo partijoje. Bendrai galima pažymėti, kad „pagalbininko“ vaidmuo pirmiausia yra įdėmus įsiklausymas į solistą, kvėpavimas kartu, solisto jautimas. Šie bruožai apibendrintai yra visokio tipo koncertmeisteriavimo esmė. Tik ,,pagalbiniame“ tai remiasi daugiau į tekstinius ir techninius niuansus. „Palydėtojo“ ir „bendradarbiautojo“ vaidmenyse išryškėja kiti niuansai.  Kai solistas jau būna vyresnis ir jam nebereikia priminti techninių atlikimo niuansų, akompanavimimas labiau koncentruojasi į  muziką, klausymą ir prisitaikymą prie solisto muzikinės interpretacijos. Be abejo, solisto pagavimas kuomet pametamas tekstas išlieka aktualus, tačiau paprastai vyresnis atlikėjas jau turi daugiau patirties ir pats sugeba įsijungti į kūrinį po pertraukėlės.

Šios ypatybės yra bendros akompanuojant visiems instrumentams. Na, o atskirose intrumentų grupėse išryškėja savi niuansai. Išskirtinos keturios intrumentų, grojančių su pritarimu, grupės:

  1. Styginiai instrumentai;
  2. Pučiamieji instrumentai;
  3. Liaudies instrumentai;
  4. Kiti instrumentai

Styginiai instrumentai. Atsižvelgiant į instrumento skambėjimo specifiką, styginiams akompanuojama minkštesniu riešu, vidutinio intensyvumo garsu. Garsas turėtų kiek galint labiau atkartoti styginiais išgaunamą garsą. Jeigu reikia aštresni, stakatinio užgavimo, jis neturėtų būti sausas, naudotinas truputis pedalo arba stacatto grojamas minkščiau. Intrumentų tarpusavio skirtumai taip pat apsprendžia akompanavimo jiems specifiką. Smuikas yra pats techniškiausias styginių intrumentų grupėje, jo tembras ryškiausias, plačiausia galimų tempų ir dinaminė amplitudė. Violončelė turi žemesnį tembrą, ne tokia paslanki techniškai, dinaminės galimybės taip pat ribotesnės. Taigi, akompanuojant smuikui, garsą reiktų išlaikyti skaidresnį, nei akompanuojant violončelei, kur labiau reikalingas gilesnis, sodresnis garsas. Kontrabosas savo ruožtu yra pats žemiausias tembriškai ir pats nepaslankiausias techniškai iš visų styginių instrumentų.

Bendras styginių bruožas – graži kantilena, kurios negalima užgožti grubiu akompanavimu. Vėlgi pažymėtina klausymo svarba. Aptariamas akompanavimas vienam solistui. Tuo tarpu akompanuojant styginių instrumentų ansambliui išlaikytinas garso minkštumas, tačiau atsižvelgiant į atlikėjų kiekį, garsumo amplitudė gali labai prasiplėsti. Visgi tradicinės sudėties styginių ansamblyje iki dešimt žmonių  forte fortissimo prireikia retai.

Pučiamieji instrumentai. Akompanuojant pučiamiesiems instrumentams iškyla kitokios užduotys. Pučiamųjų grupės - mediniai ir variniai - tarpusavyje gana ryškiai skiriasi savo tembrais. Medinių pučiamųjų garsas yra duslesnis, švelnesnis, tarsi aksominis, o variniai yra ryškaus, netgi aštraus skambesio. Taigi, akompanuojant ir garso išgavimas turi būti arba minktesnis – mediniams, arba energingesnis – variniams. Orientacija čia būtų pagal instrumentalisto santykį su akompaniatoriumi. Toliau apžvelgsiu atskirus intrumentus ir jų akompanavimo ypatumus.

Medinių pučiamųjų grupė ko gero pati spalvingiausia tembriškai lyginant su kitomis grupėmis. Pavyzdžiui, fleita išsiskiria plačiu diapazonu ir kontrastingumu. Piano lygyje skambesys švelnus, duslus, forte – skardus, skaidrus, gali būti aštrokas. Klarnetas yra paslankus tiek dinamiškai, tiek tembriškai, tuo tarpu obojus išsiskiria skardesniais, aiškesniais tonais. Specifiniais tembrais išsiskiria ir saksofonas, fagotas. Bendrai atkreiptinas dėmesys į amplitudes  ir dinaminius niuansus, juos reikia turėti omenyje akompanuojant. Garso užgavimas turėtų būti pakankamai aiškus, bet ne per garsus. Forte vietose ir aukštesniuose registruose galimas intensyvesnis garso užgavimas. Atsargiai naudotinas pedalas. Bendras pastebėjimas – reikia stengtis neužgožti savito intsrumento skambesio ir akompanuoti subtiliau.

Varinių pučiamųjų grupė leidžia laisvesnį garso užgavimą, Garso amplitudė čia smarkiai išsiplečia į forte pusę. Ir jeigu styginių intrumentų vienas iš uždavinių yra forte išgavimas, tai variniams pučiamiesiems viskas atvirkščiai – suformuoti gražų piano yra sudėtingesnė užduotis. Bet kokiu atveju, varinių piano yra garsesnis jau vien dėl tipiško varinio skambesio. Tai būdinga visiems instrumentams: trimitui, valtornai, eufonijai, trombonui, anglų ragui. Galbūt kiek mažiau tūbai nes ji yra žemai skambantis intrumentas, turintis pakankamai ribotą amplitudę. Pagrindinė užduotis akompanuojant – papildančių tonalinių natų išryškinimas, taip sudarant pilnumo, turtingesnės solisto partijos vaizdą. Kita užduotis – suformuoti kokybišką forte nedaužant. Toks garsas formuojamas sunkia ranka, atsvaros taškai petyje ir alkūnėje. Smulkus pirštinis užgavimas naudojamas retai, tik ypač piano vietose.

Liaudies instrumentai. Kanklės turi gana ribotas technines ir dinamines išraiškos galimybes. Stiprioji šio instrumento pusė yra gražus piano, į kurį būtina atsižvelgti akompaniatoriui suvaldant fortepijono garsą ir patylinant dinamiką. Birbynė priskiriama pučiamiesiems instrumentams (mediniams). Tembriškai dažnai lyginama su klarnetu, nors garso diapazono atžvilgiu panašesnė į obojų. Lumzdelis – kitas pučiamasis lietuvių liaudies instrumentas, savo charakteristikomis prilyginamas išilginei fleitai. Skrabalai priskirtini mušamųjų instrumentų grupei, kuri bus apžvelgta žemiau. Visus liaudies instrumentus vienijantis bruožas – tikslingas repertuaras, kuriame gausu tiek lietuvių kompozitorių kūrybos, tiek liaudies kūrybos bei jos aranžuočių. Todėl koncertmeisteriui visad  pravartu pažinti ir liaudies dainų aranžuotes – tai specifinis akompanavimo būdas.

Kiti instrumentai.  Mušamieji instrumentai yra specifinė instrumentų grupė, kuri koncertinėje estradoje kūrinius atlieka solo. Fortepijoninis akompanimentas dažnai tiesiog pakeičia orkestrą. Mušamieji instrumentai pasižymi be galo aiškiais, skardžiais tembrais. Kūriniuose gausu dinaminių kontrastų, ryškus crescendo ir diminuendo, beveik nėra legato. Repertuarui būdingas techniškumas, virtuoziškumas, gausu efektų. Akompanuojant taikomasi prie šių savybių. Čia jau galimas ir aštresnis garso užgavimas. Pažymėtina, kad ir pats fortepijonas gali būti traktuojamas kaip mušamasis instrumentas. Atsižvelgiant į tai, pritarti mušamajam gali būti paprasčiau.

Apibendrinant galima teigti, jog akompanuojant visų intrumentų grupėms būtinas įsiklausymas į konkretaus instrumento specifiką, technines, dinamines, skambesio ypatybes, repertuarą. Kuo labiau bus atsižvelgta į specifiką ir prisitaikyta, papildant solistą, tuo geriau ir gražiau atsiskleis kūrinys, o taip pat atlikėjo galimybės.

Literatūra

  1. Baltrėnienė M., Apanavičius R. Lietuvių liaudies muzikos instrumentai. Vilnius, 1991.
  2. Gazarianas S.  Muzikos instrumentų pasaulyje. Kaunas, 1988.
  3. Yla St. Pažinkime muzikos instrumentus. Vilnius, 1961.
  4. Juodelė P. Muzikos instrumentų karalijoje. Vilnius, 1996.
  5. Linkevičius K.  Mokomės groti. Kaunas, 1990.
  6. Muzikos enciklopedija A - H. Lietuvos muzikos akademija, 2000.
  7. Muzikos enciklopedija I – N. Lietuvos muzikos akademija, 2003.
  8. Muzikos enciklopedija O – Ž. Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2007.
  9. Suzuki Š. Auginti meile. Lietuvos suzuki asociacija, 2009.
  10. Valdorfas J. Polihimnijos paslaptys. Vilnius, 1977.
  11. Енциклопедический музыкальный словарь. Москва, 1959.