Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

Muzikos reikšmė - garse

 

Agnė Rekuvienė

 Kauno M.Petrausko muzikos mokykla

 

Ši D.Katkaus knygoje išsakyta mintis pastaruoju metu man tapo didžiuoju credo pedagoginiame darbe. Šis credo nėra vien šiaip graži mintis – jis tapo tuo, kuo aš savo darbe ne tik tikiu, bet ir ko siekiu. Šie žodžiai ne tik teigia tiesą ir nurodo esminę pedagoginio darbo kryptį: juose slypi ir visos su šiuo tikslu susijusios fortepijono pedagogikos problemos.

"Pedagogas turi nuostabią galimybę: kartodamas daugybę kartų vieną ir tą patį, kartais imi suvokti, apie ką kalbi“, - juokais teigia garsusis psichologas M. Litvakas. [4] Ironiška, bet irgi tiesa. Asmeninė darbo praktika mokant vaikus groti fortepijonu parodė, jog mokinių kūrinių atlikimo skurdumas, techninės, garsinės problemos daugeliu atvejų kyla ne vien dėl menko savarankiško darbo namuose, bet ir dėl atlikimo tikslų, uždavinių nesuvokimo, dėl nesupratimo, kas grojama ir kaip viskas galų gale turėtų skambėti. Dirbdama supratau, jog mokiniai, būdami kartu ir savo laikmečio – „mygtukų eros“ – vaikai, ateidami į mokyklą atsineša ir savo suvokimą daiktų ir instrumentų atžvilgiu: paspaudžiau mygtuką – ir jau turiu, ko noriu. Kodėl tai problema? Todėl, kad dažnai mokiniams atrodo jog, jei jau nuspaudė laiku ir vietoj reikiamą klavišą, tai jau ir muzikuoja. Deja. Supratau, jog norint iš esmės pakeisti mokinių požiūrį į atliekamą muziką, norint sužadinti norą groti gražiai, reikia pirmiausia pažadinti jų protą ir visas intelektines galias. Kaip tai padaryti? Nesugalvojau nieko gudresnio, kaip tik imti apie visa tai su jais kalbėtis.

Nuo šiol pirmosios mano pradedančiųjų pianistų pamokos prasideda nuo klausimų „Kas yra muzika?“, „Kam muzika apskritai reikalinga?“, „Kaip ir per ką muzika suvokiama?“ bei aptarimų, kas yra instrumentas ir kam instrumentai naudojami. Kodėl tai svarbu? Todėl, kad išsiaiškiname, jog muzika reikalinga tam, kad būtų gražu, malonu klausytis, kad ji prasideda ne nuo mygtuko paspaudimo, o nuo to momento, kada suskamba gražus garsas; o instrumentas (tuo pačiu ir fortepijonas) tėra įrankis kažką sukurti. Iš pradžių gali pasirodyti, kad visa tai galbūt nėra taip svarbu greta pirmųjų grojimo įgūdžių formavimo, tačiau pastebėjau, jog šie pokalbiai mano klausimų ir jų bandymo surasti reikiamą atsakymą forma kreipia jų mąstymą reikiama vaga. Nuo to momento mokiniai suvokia, jog jų atlikimo tikslas – atlikti perskaitytą natų tekstą ne vien teisingai, bet ir taip, kad jis suskambėtų tokiu garsu, jog ausims būtų gražu. Štai čia iškyla kita problema: vaikai nežino, ką ir kaip daryti, kad tas kiekvienas jau pirmasis non legato būtų gražus.

Visi be išimties fortepijono pedagogai žino, koks svarbus mokantis išgauti kokybišką garsą yra laisvų rankų, pečių pojūtis ir gera atrama pirštu. Tačiau kaip be ilgų teorijų tai paaiškinti šešiamečiui? Tikriausiai pastebėjote patys, jog tiesmukas nurodymas daryti taip ar kitaip (“nuleisk riešą“, „atpalaiduok alkūnę“) paprastai neveikia.

 Štai šioje vietoje sukūriau vaikams gana naivią pasaką pavadinimu „Gražaus garso kelionė pas tave“. Keista tai, kad vaikams ji labai patinka, o kas man kaip mokytojai svarbiausia – atkreipia jų dėmesį ir mąstymą į išgaunamo garso skambesį. „Pasaka“ visai paprasta: kadangi pirmokėliai maži ir pasakas dar mėgsta bei skaito, tai pirmiausia prisimename, kaip pasakose vyksta visas veiksmas (yra pagrindinis veikėjas, kuris, norėdamas pasiekti tikslą, visada susiduria su viena už kitą sudėtingesnėmis kliūtimis, kurias įveikęs gauna ko siekė). „Tai štai, kada tu užsinori pagroti gražiai, Gražus Garsas (kaip koks princas) apsigyvena tavo galvoje (vaikas jau turi garso viziją kaip tikslą) ir labai nori atkeliauti į tavo pirštą. Bet prieš tai jis turi nukeliauti ilgą ilgą kelią ir įveikti 3 stebuklingus vartus. Gražus Garsas pradeda savo kelionę tavo ranka, bet štai susiduria su pirmais uždarytais vartais (rodau jo petį). Ir tik tu gali jam padėti: jeigu petys pakeltas ar įtemptas – Garsas toliau keliauti negali, jis sėdi ir gailiai verkia, o kai tu vartus atidarai (t.y. petį atpalaiduoji), jis keliauja toliau. Bet – bėda! Štai priėjo antruosius stebuklingus vartus (alkūnė), bet ir šitie vėl uždaryti (t.y. įveržta, pakelta per aukštai ar pan.)! Jei alkūnė (antri vartai) bus laisva, tai Garsas tęs kelionę. Tačiau – nelaimė! Tiek kelio jau nueita, bet patys svarbiausi tretieji vartai (riešas) jam uždaryti aklinai! Iš nevilties Garsas tiesiog nežino ką daryti. Bet – stebuklas! Tretieji, svarbiausieji vartai (kai riešą atpalaiduoji) staiga atsiveria ir Gražus Garsas galų gale atkeliauja į piršto galą (pagalvėlė) ir tu jau tuoj tuoj užgrosi tiesiog nuostabiai! Bet!! Oi, tas Garsas taigi išdykėlis! Jei tuoj pat jo gerai neprispausi (atrama į klavišo dugną), jis tuoj ims ir paspruks!“ Skamba vaikiškai naiviai, bet keisčiausia, kad tokiu būdu vaikai ilgam įsimena, kokios kliūtys trukdo groti gražiai ir kitą kartą tereikia priminti „Atidaryk vartus!” ir rankutės atsipalaiduoja. Dar vienas geras momentas šiame etape yra tas, kad vaikai jau patys nori gražaus garso, tik nežino, kaip jį išgauti, o mokytojas tada ateina į pagalbą ne kaip instruktorius („daryk, kaip aš sakau“), o kaip patarėjas (šiuolaikinė pedagogika juk ir remiasi teze „nuo pedagoginio poveikio – pedagoginės sąveikos link“). Žinoma, stebuklų šia pasaka nepasieksi, visada atsiras ir tingių, ir nekantrių mokinių, bet suvokiau vieną svarbų mano nuomone dalyką – visi šie aptarti darbo momentai ir netgi pasektos naivios pasakos niekada nenueis perniek: tai, kas mintyse „pasėta“, anksčiau ar vėliau pradės duoti savo rezultatą.

Taigi čia pirmas žingsnis estetiškos garso raiškos link, o kas toliau? Dirbdama su vyresniais mokiniais įsitikinau, jog dažniausiai neišraiškingu ir skurdžiu garsu grojama dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, mano manymu, visada labai svarbu su mokiniu kartu įsivardinti grojimo tikslus ir uždavinius: kuo svarbi polifonija, stambi forma, etiudas ar pjesė, kokią užduotį atlikėjas gauna kiekvienąkart atlikdamas šiuos kūrinius. Iš esmės atrodo, jog jeigu mokiniui yra išaiškinta, kas yra polifonija, tai tas tikslas tampa aiškus savaime. Deja. Teko įsitikinti, kad savaime suprantamų dalykų mokymo procese nėra ir negali būti: kuo daugiau apie tai pamokose kalbi, tuo labiau įsisąmoninamas kūrinio atlikimo tikslas. “Jei mokiniai nenumano, kurlink jie eina, greičiausiai niekuomet ten ir nenueis“.(5)

Kitas svarbus momentas – supratau, kad prastos garso kokybės priežastis yra ta, jog vaikai iš tiesų negirdi 2/3 to, ką groja! Ir tik tuomet, kada atkreipi jų dėmesį į tai, jog kiekvieną išgaunamą garsą reikia sekti įdėmiai klausant kaip jis skamba, atlikimo kokybė akimirksniu keičiasi. Pastebėjau ir dar vieną įdomų dalyką – šitaip klausydami, (jei anksčiau tai buvo praleista ir šis įgūdis liko neįvaldytas), jie grodami be galo greit pavargsta. Tuo atveju įdomu su mokiniu išsiaiškinti, ar jį grojant namie labiau vargina sėdėjimas prie instrumento, ar įdėmus išgaunamo garso skambėjimo klausymasis. Tokiu būdu, kai klasėje aptariame, jog klausant pavargti yra gerai (!), ir kad tai rodo kokybišką mokymąsi, tuomet žengiame dar vieną mažą žingsnelį gražios muzikos link.

Kitas ypač svarbus klausimas atlikimo mene – intonacija. Kas tai yra ir kodėl tai svarbu, muzikos pedagogams tikriausiai nereikia aiškinti: pedagoginėje literatūroje gausu išsamios analizės šia tema. Intonacija plačiąja prasme suvokiama kaip muzikinės minties išraiška. B. Asafjevas teigia, jog „...mintis, kai ją norima garsiai išreikšti, tampa intonacija.<...> Intonacija – tai mintis muzikoje“. „Garsas išorinis, intonacija – dvasinė. Toks jų santykis. Intonacija – garso dvasia“. [1] Būtų galima cituoti dar daugelį autorių ir jų išsakytas mintis, tačiau kyla klausimas: kaip šiuos aktualius ir sudėtingus dalykus paaiškinti mokiniui trumpai, bet tiksliai – taip, jog tai duotų reikiamą rezultatą? Vien žinojimo, jog intonacija – garso dvasia ar mintis, muzikoje negana; suvokimas, kas tai yra, dažniausiai lieka miglotas. Dažnai mokiniams žymiai suprantamesnis kalbinis intonacijos aiškinimas, jog tai – „(lot. intono — garsiai tariu) kalbos tonas, jos ritminė-melodinė pusė, balso pakilimų ir nusileidimų kaitaliojimasis; žodžių intonacija - žodžio tarimo būdas ir tonas, išreiškiantys kalbėtojo jausmą, pažiūrą į kalbamąjį objektą”.[8] Be to, kaip pavyzdį pateikus klausimą “Ką gali suprasti iš savo mamos balso intonacijų?“ galima su mokiniu iki galo išsiaiškinti, jog per balso (garso) raišką suvokiami jausmai, mintys ir kad pastarosios niekada negali būti savitikslės. Garsą užpildžius jausmu, mintimi, jis įgauna prasmę ir reikšmę bei suskamba visiškai nauja spalva.

Kasdieniniame darbe įsitikinau, jog mokinių prasmingas, intonuotas atlikimas atsiranda tada, kai vaikas pagal mokytojo pateiktą kūrinio analizę (melodijos, frazuotės intonacinių atraminių taškų, dinamikos, kulminacijų ir pan. aspektai) turi aiškiai susidaręs garsinę kūrinio viziją. Tik tada mokinys mokydamasis turi aiškų tikslą ir dirbdamas gali jo siekti. Mokinio klaidos yra ne kas kita, kaip per menkai išanalizuotos, nesuprastos kūrinio vietos: negali kitam aiškinti to, ko pats nesupranti (o juk kūrinio atlikimas scenoje ir yra ne kas kita, kaip kūrinio aiškinimas klausytojui). Juk negali vaiko barti už tai, kad jis kažko nesupranta kūrinyje, – tam reikia dar nuosekliau ir detaliau iš naujo nagrinėti konkretų epizodą.

L.Drąsutienė teigia: “Kuo dažniau reikėtų mokiniui užduoti klausimą – kokia yra jo skambinama muzika? Tiktai suprasto kūrinio mintis nurodo mums teisingą darbo kryptį“.[2]

Todėl pedagogo darbas, mano supratimu, turėtų vykti pagal apibrėžtą hierarchiją: pradedant nuo kūrinio turinio (kuriama kūrinio vizija) ir išraiškos uždavinių, eiti link garsinės raiškos užduočių, ir tada pradėti spręsti technikos - kaip įrankio meninei užduočiai įvykdyti – problemas. Žinoma, visada lengviau ir greičiau mokiniui nurodyti, ką ir kaip daryti, tačiau tai kelias, kuris veda į niekur. Be žinojimo, kodėl tam tikroje vietoje reikia groti reikiamu būdu, mokinio veiksmai tampa paklusimu mokytojo nurodymams, vaikas tame procese intelektualiniu lygiu nedalyvauja. O mokinio grojimas nemąstant apie tai, ką daro, kodėl ir ko siekia, jo iš esmės visiškai neugdo. Jei mokiniai visada žinos atsakymus į penkis kertinius klausimus, jie ir gros visiškai kitaip: išraiškingai, entuziastingai ir protingai. G.Petty savo knygoje cituoja R. Kiplingą :

„Turiu penkis tarnus, todėl

  Aš viską išmanau gerai.

  Vadinasi jie Kas, Kodėl,

  Kada ir Kur, ir Kaip.“ [5]

 

Taigi, „Grojimo, muzikavimo vertingumo matas yra ne tiek ir ne tik atlikimo techninė norma, o ar jaučiama – mąstoma tam tikra prasmė. <...> Kai vaiko dvasia ir mintis turi ir nori kažką išreikšti, jam darosi svarbios žinios ir teikiami įgūdžiai, kurių dėka galima instrumentu (balsu) kažką pasakyti.“ „Instrumento kaip priemonės, tarnaujančio individo prasmės raiškai pajautimas padeda vaikui pažadinti savyje kūrėją. Ši meninė kūryba yra ne kas kita, kaip savita žmogaus pasaulio studijų pradžia; ji ilgainiui perauga į žmoniškumo vertybių raišką, dvasinę kultūrą <...>“. [7]

Literatūra

  1. Асафьев Б. Музыкалная форма как процесс. Кн. 1-2., Ленинград, 1971
  2. Drąsutienė L. Apie muzikinį mąstymą. XXI amžiaus muzika ir teatras: paveldas ir prognozės. V., 2002
  3. Katkus D. Muzikos atlikimas. Istorija. Teorijos. Stiliai. Interpretacijos. V., 2006
  4. Litvak M. Finansinės psichologijos pagrindai
  5. Petty G. Šiuolaikinis mokymas. Praktinis vadovas. V., 2006, p.205
  6. Rinkevičius Z. Muzikinis mąstymas ir jo ugdymas mokykloje. Klaipėda, 2002
  7. Rinkevičius Z., Rinkevičienė R. Žmogaus ugdymas muzika. Klaipėda, 2006
  8. Tarptautinių žodžių žodynas. V., 1985