Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

DIDIEJI PIANISTAI: VLADIMIRAS HOROVICAS (VLADIMIR HOROWITZ)

Janina Vainikonytė

 

„Kas lieka po Horovico koncertų? Tai daugiau nei prisiminimai.

Tie garsai ir kompozitorių mintys parodo mums pasaulį, kuris paprastas,

bet visada paslaptingas“ (A.Rubinšteinas)

 

hor

 

Legendinis rusų – amerikiečių  pianistas Vladimiras Horovicas gimė 1903 metais Rusijos imperijoje, netoli Kijevo (dabar Ukraina). Dėl jo gimimo datos kartais kyla neaiškumų, nes vienuose šaltiniuose rašomi 1903 metai, kituose – 1904. Kad išgelbėtų sūnų nuo kariuomenės, metus pakeitė Horovico tėvas. 1915 metais jau vyko I-asis pasaulinis karas, ir Horovicas, dokumentuose būdamas metais jaunesniu, iš tikrųjų išvengė kariuomenės. Tėvas matė sūnaus gabumus ir nenorėjo, kad jaunam pianistui kariuomenėje būtų sužalotos rankos.

 

Vladimiras – jauniausias, ketvirtas vaikas šeimoje. Horovico tėvai nebuvo muzikai. Tėvas Samuilas Horovicas buvo inžinierius – elektromechanikas, turėjo savo firmą, ir verslas jam neblogai sekėsi. Mama, namų šeimininkė, vaikystėje šiek tiek mokėsi groti, ir tai nulėmė Vladimiro ateitį. Išgirdusi trejų metų sūnų renkant natas, ji pati pradėjo mokyti vaiką groti. Po kelerių metų Vladimiro dėdė Aleksandras suprato, kad jam reikia profesionalaus mokytojo.

 

Devynerių Horovicas įstoja į konservatoriją. Jo mokytojai buvo F.Bliumenfeldas, A.Tarnovskis ir kiti. Per 6 metus jaunasis Vladimiras pasiekė daugiau nei kiti pianistai pasiekia per visą gyvenimą. Būdamas 11 metų, 1914 metais, Horovicas suorganizuoja koncertą, skirtą A.Skriabinui. Skriabinas tada jau sunkiai sirgo, o 1915 metais mirė. Pirmą kartą jo muzika suskambėjo visiškai naujai. Tuo metu Skriabino kūryba daugeliui muzikų buvo visai nesuprantama ir mažai atliekama. Horovicas buvo vienas pirmųjų pianistų, įžvelgęs A.Skriabino genialumą. Kompozitoriaus kūryba priklauso vėlyvajam romantizmui, tiksliau, postromantizmui, o vėlyvoji kūryba turi ir impresionizmo bruožų, kuris krypsta link šiuolaikinės muzikos. Tą, būdamas dar labai jaunas, puikiai matė Horovicas.

 

1920 metais Vladimiras baigia Kijevo konservatoriją ir pradeda koncertinį turne po Rusiją. Jis daug kartų koncertavo įvairiuose šalies miestuose, visur sulaukdamas didelio pasisekimo ir audringų plojimų pilnose salėse.

 

Horovicas labai norėjo tapti kompozitoriumi, bet Skriabinas jam iš karto teisingai pasakė, kad jo ateitis - tik pianizmas. Ir iš tikrųjų, Horovicas sukūrė tik porą kūrinių, tuo tarpu jo koncertai ir daugybė įrašų paliko labai didelį pėdsaką pianizmo istorijoje.

 

jaunas

 

Horovicas  ir  Skriabinas

 

Skriabinas buvo puikus pedagogas, bet labai sudėtinga asmenybė. Jis ne itin toleravo daugelio Rusijos muzikologų požiūrį į šiuolaikinę muziką, kurioje anot jų jautėsi „Vakarų įtaka“ ir kuri nebuvo mėgiama studentų egzaminų ir koncertų programose. Dalis Skriabino kūrinių net buvo uždrausti dėl savo pažangumo. Tad nekeista, kad kompozitoriui būnant Šveicarijoje, jo muziką ten įvertino puikiai. Horovicas irgi labai vertino Skriabino kūrybą. Kadangi jis pats dažnai depresavo, ta minorinė, dažnai net beviltiška muzika jam buvo artima. Skriabino kūriniai buvo abstraktūs, kupini daugybės jo minčių, kurias Horovicas labai išraiškingai perteikė klausytojams. Po Horovico koncertų sudėtinga Skriabino kūryba po truputį darėsi vis labiau prieinama jauniems atlikėjams. Horovicas perdavė kitiems tą potekstę, kuri dėl jo kūrinių neaiškumo kankino patį Skriabiną. Širdgėla ir polėkis etiuduose, nepakartojamas pianissimo preliuduose ir sonatose parodė Skriabino kūrinių pasaulį paslaptingą, bet suprantamą.

 

scriabin

 

Kuo gi Horovicas taip žavėjo visus klausytojus ir kuo jis skyrėsi nuo daugelio kitų pianistų? Šis klausimas turi daug atsakymų:

 

1. Absoliuti atlikėjo laisvė ir drąsa scenoje;

2. Jokios muzikos kritikų baimės dėl neįprasto Šopeno, Bethoveno ar Mocarto kūrinių atlikimo.  Pažangi, šiuolaikinė šių kompozitorių kūrinių interpretacija.

3. Koncertinių programų sudarymo standarto nesilaikymas (pagal kompozitorių gimimo metus), pvz. po Rachmaninovo kūrinių Horovicas dažnai grodavo Listo ir Šopeno, kurie buvo gimę anksčiau nei Rachmaninovas, kūrinius.

 

Horovicui kartais buvo keliamos pretenzijos dėl netaisyklingo programos sudarymo.  Vienam menedžeriui Niujorke jis yra atsakęs: „Nedėstau studentams muzikos istorijos, kurioje būtina istorinė paskaitų tvarka. Groju pats. Tokia seka man labiau patinka“.Iš tikrųjų: kur ir kada buvo parašyta taisyklė, kad programos solo koncertams sudaromos tik istorine tvarka?

 

1924-1925 metais Leningrade Horovicas surengė 25 koncertus. Kiekvieną kartą jis grojo naują repertuarą. Per 2 metus scenoje pianistas atliko virš 200 kūrinių, iš kurių didžioji dalis atlikta pirmą kartą. Salės buvo pilnos. Įdomu pažymėti, kad Sovietų Sąjunga Horovico koncertus apmokėdavo labai dosniai: ne pinigais, o... maisto produktais. Pinigų nebuvo.

 

1925 metais Horovicas palieka Rusiją ir išvažiuoja į Berlyną. Gruodžio 18-ąją įvyko pirmas jo pasirodymas Berlyne. Su Berlyno simfoniniu orkestru Bliuthnerio salėje jis grojo P.Čaikovskio koncertą b-moll (dirigavo Oskar Fried), o po mėnesio 3 kartus koncertavo Berlyno filharmonijoje Bethoveno salėje. Po pirmojo koncerto į kitus du bilietai buvo išparduoti akimirksniu. Muzikos kritikai po koncertų buvo gerokai pasimetę, nežinojo, ką rašyti ir kaip kritikuoti. O pats Horovicas labai greitai suprato, kad Vakaruose geras pianistas gali puikiausiai pragyventi iš savo uždarbio.

 

linksmai

 

Tais pačiais metais Hamburge įvyko dar vienas istorinis Horovico koncertas su simfoniniu orkestru. Jam teko koncertuoti netikėtai, be jokios repeticijos. Filharmonijos administracija paprašė Horovico, kad jis pakeistų susirgusį pianistą. Reikėjo groti tą patį P.Čaikovskio koncertą b-moll, tik su kitu orkestru ir kitu dirigentu. Po koncerto plojimai buvo labai audringi. Tokiu būdu šis koncertas Horovico biografijoje tapo „istoriniu“. Horovicas Vokietijoje turėjo didelį pasisekimą kaip profesionalus pianistas. Be abejo, dėl to jis mažai dėmesio skyrė bendravimui su kitais žmonėmis. Būdamas viengungis, Horovicas laisvalaikį leido taip, kaip ir daugelis kitų menininkų – baruose, naktiniuose klubuose ir panašiose laisvalaikio praleidimo vietose.

 

FB IMG 1483051701551

 

Visada buvo ir bus žmonių, kurie domisi ne meno pasiekimais, bet menininkų privataus gyvenimo įdomybėmis. Į bulvarinę spaudą, kaip ir dabar, patekdavo pigios paskalos apie įžymias asmenybes. 1926 m. Horovicas susipažino su žymiu vokiečių dirigentu Vilhelmu Furtvengleriu. Jie kartu daug koncertavo ir puikiai papildė vienas kitą. Dirigentas buvo aukštos kvalifikacijos, gastroliavęs daugelyje pasaulio šalių. Bet nėra artisto, kurio biografijoje nebūtų nepasisekusio koncerto ar spektaklio. Furtvenglerį tokia bėda ištiko Amerikoje, kur po kelių nelabai nusisekusių koncertų amerikiečių publika jį įvertino labai šaltai, o jis labai dėl to pergyveno. Daugiau į JAV Furtvengleris nevažiavo ir pradėjo neapkęsti visų amerikiečių ir visko, kas amerikoniška. Kai jam vėliau teko repetuoti su atvykusiu iš JAV Horovicu, Furtvengleris pradėjo demonstratyviai iš jo tyčiotis: „... taip bjauriai groja visi amerikiečiai“, „... tokią muziką galima išgirsti tik Amerikoje...“ Furtvengleris  palietė net nacionalinį klausimą, pavadinęs jį „netikėliu, kaip ir visi semitai...“. Tada įsikišo jau ir žurnalistai. Spauda gavo daug naujos medžiagos ir buvo išmarginta įvairiais negražiais gandais. Taip pat rašyta apie netikusį Horovico gyvenimo būdą ir apie jo neigiamą asmenybę. Negražiai spaudoje nupasakota ir rimta draugystė su įžymaus italų dirigento Arturo Toskanini dukra Vanda.

 

1933 metais Milane įvyko Vandos Toskanini ir Horovico vestuvės. Ji buvo jauniausia  A.Toskanini duktė.

 

su zmona

 

1934-1936 m. Horovicas su savo uošviu ir jo orkestru koncertavo daugelyje pasaulio šalių. Taipogi tuo metu jis aktyviai dalyvavo draugijose, kurios kovojo prieš antisemitizmą. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Horovicas išvyko iš Europos.

 

1936-1938 m. Horovicas pirmą kartą porai metų paliko sceną dėl sveikatos problemų. Jos atsirado dėl amžinos įtampos ir pervargimo. Prie Horovico nenoro koncertuoti prisidėjo ir šeimyninės problemos. Vanda Toskanini noru visur dominuoti jį pastoviai žlugdė kaip asmenybę. Nepaisant to, jie pragyveno kartu net 15 metų, susilaukė dukters Sonios (1934-1975).

 

1944 m. Horovicui buvo suteikta JAV pilietybė.

 

1953 m. Horovico koncertiniame gyvenime įvyko lūžis: jis nekoncertavo net 12 metų. Priežasčių buvo daug. Sunkus darbas ir amžinas nuovargis, o po to ir išsekimas sužlugdė jo pasitikėjimą savimi.  

 

1953 m. Niujorke, Carnegie Hall salėje, Horovicas pažymi savo 25 metų koncertavimo Amerikoje jubiliejų. Tą koncertą jis paruošė kaip atsisveikinimo. Horovicas labai šiltai kalbėjo su klausytojais ir sakė, kad scenoje jis daugiau nebegros, nebent tik siauram rate. Tačiau, nors ir nekoncertavo, bet visą laiką darė įrašus. Iš tų metų liko labai daug jo plokštelių ir nuotraukų.

 

carnegie

 

Po 12 sceninės abstinencijos metų, 1965 m. Horovicas vėl pradėjo koncertuoti. Tačiau jis netikėjo, kad jį lydi pasisekimas. Nors įžymiojoje Carnegie Hall salėje įvyko daugybė sėkmingų koncertų, pianistas vis dažniau buvo savimi nepatenkintas. Būtent ši savybė būdinga genialiam žmogui, suprantančiam, kad tobulumui ribų nėra. 1968 m. Niujorke transliuota ilga televizijos laida pavadinimu „Paskutinis romantikas“ apie Horovicą, joje buvo daug pokalbių su juo ir su publika.

 

 

v       

                

Nepaisant sėkmės, kitus penkerius metus Horovicas vis dažniau atsisako koncertų. Jis koncertuoja su vis didesnėmis pertraukomis, nesimoko naujo repertuaro, tik kartoja jaunystėje išmoktus kūrinius. Į koncertų programas vėl sugrįžta Debiusi, Šumano ir Šuberto kūriniai (jie buvo pagroti irgi ta tvarka). Atsiranda vis daugiau jo įrašų.

 

1982 m. Horovicas su Mocarto kūrinių programa vėl grįžta į Europą, kur du kartus pasirodo festivalyje „Royal Festival Hall” Londone.

 

Horovicas ir Mocartas

 

Mocarto muzika žavi visus, ja gėrisi net niekada negroję žmonės. Atliekama genialių atlikėjų,  ji kiekvienam tampa dar labiau artima ir nepakartojama, suprantama ir vaikams, ir pagyvenusiems, kurie su dideliu malonumu klauso įrašų ar koncertų.

 

Mocartas buvo suprantamas visada. XVIII šimtmečio ponai ir ponios lankė teatrus ir koncertus ne tik tam, kad pabendrautų ar kažką sužinotų. Tokia muzika visada užpildydavo sales klausytojais. Bet Mocarto kūryba buvo tokia įvairi ir spalvinga, kad ji nagrinėjama iki šių dienų. Neveltui kai kurių biografų tarpe jis minimas kaip kompozitorius – novatorius. Griežtus Vienos klasikų kanonus kai kuriuose kūriniuose Mocartas sušvelnino, o pvz. Sonatoje KV475 visai panaikino. Tokį, visiškai naują Mocartą, klausytojams parodė Horovicas. Jo koncertuose paaiškėjo, kad Mocartas gali būti ir choleriškai piktas, grubus, ir švelnus romantikas, ir ypatingai jautrus, kupinas didžiulio polėkio bei temperamento jaunuolis. Mes esame įpratę prie griežtų taisyklių, kaip derėtų groti ankstyvųjų Vienos klasikų kūrinius. Nieko nuostabaus, kad išgirdusi Horovico visiškai neįprastą, laisvą Mocarto Sonatos C-dur (KV300h) I dalies interpretaciją pagalvojau: „Ar galima taip groti Mocartą??? Taip sentimentaliai, neskoningai...“. Žinant, kad Mocartas buvo labai linksmas, humoro ir ryškių emocijų kupinas žmogus, gal ir galima? Gal nereikia drausti mokiniams ir studentams drąsiau išreikšti save?

 

1985 m. pasirodo filmas „Vladimiras Horovicas: Paskutinis romantikas“. Po metų pianistas aplanko Maskvą ir Leningradą (dabar Sankt-Peterburgas). Tais pačiais metais Horovicas vėl grįžta į Vokietiją ir koncertuoja daugelyje didmiesčių. Visur salės perpildytos, žmonės braunasi prie išėjimo, kad pamatytų jį iš arti. Vieno pokalbio metu Horovicas pasakė: „Ir tokios puikios publikos aš 60 metų nevertinau...“. 83 metų Horovicas koncertavo Berlyno filharmonijoje. Jo klausantis buvo neįmanoma patikėti, kad čia groja ne jaunuolis. Bisui Horovicas grojo dar 9 kartus.

 

rankos

 

1989 m. Horovicas mirė nuo infarkto Niujorke. Palaidotas Toskanini šeimyninėse kapinėse Milane.   

 

kapas 

         

„Kas nors kartą išgyveno Horovico pianissimo, amžinai tai prisimins“.

(„Der Tagespiegel“  21.05.1986)

 

*Iš „Pszekroj“, 1973 rok, pazdziernik, Nr. 1

 

 Naudota literatūra:  

  1. Horowitz - Das legendaere Berliner Konzert 18. Mai.1986, Sony Music Entertainment, 2009
  2. Hauer D., Klein U. Springer Verlag,  Berlin, 2016
  3. Encyklopedia muzyczna, t.5, PWM, Warszawa, 2003
  4. „Pszekroj“, 1975.10.03