Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

ROBERTAS ŠUMANAS (ROBERT SCHUMANN)

„Vieną vidurnaktį, kai visi namiškiai miegojo, man prisisapnavo, kad aš tyliai, pačiais pirštų galais nulipau žemyn į svetainę prie mūsų senojo fortepijono. Paskambinau kelis akordus ir iš susijaudinimo pradėjau verkti.“

 

Taip savo vaikystę prisimena vokiečių kompozitorius romantikas Robertas Šumanas.

atsisiųsti

 

Gimė svajotojas Robertas 1810 m. Cvikau mieste prie upės Saksonijoje (Vokietijos rytų žemėje). Jo tėvas Augustas turėjo knygyną, be to, ir pats rašydavo knygas. Šumanų šeima buvo pasiturinti, tad Robertui savo gyvenime neteko pažinti skurdo, kuris lydėjo daugelį kitų didžiųjų muzikų. Robertas buvo jauniausias sūnus, tad galima manyti, jog augo kiek išpaikintas. Vaikas buvo gyvo charakterio, turtingos vaizduotės ir neabejotinai talentingas, viską darantis ir suvokiantis savaip.

 

Schumannhaus ALT

 

Visa Šumanų šeima buvo muzikali: trys vyresnieji broliai grojo fortepijonu, sesuo mėgo šokti pagal jų muziką, o mama Johana turėjo gražų balsą. Vaikai augo jaukioje aplinkoje, gyvenimas namuose tekėjo ramiai ir be rūpesčių. Pirmuosius aštuoniolika savo gyvenimo metų Robertas praleido šiame nedideliame Vokietijos provincijos mieste. Tėvas labai rūpinosi savo vaikų išsilavinimu ir stengėsi sudaryti palankias sąlygas ugdyti jų meninius gabumus. Mamai muzika tebuvo malonus laisvalaikio praleidimas. Tėvo rūpesčiu šešiametis Robertas pradėjo mokytis muzikos pas kaimo trimitininką. Šis geraširdis žmogelis neblogai mokėjo pūsti savo trimitą, bet mažai teišmanė apie pianiną, tad neilgai trukus berniukas pateko gerai žinomo vargonininko Johano Gotfrydo Kuntšo globon. Kuntšas buvo malonus, šiek tiek konservatyvus žmogus, tačiau vienintelis, pripažinęs Roberto muzikinį talentą ir nukreipęs jį reikiamu keliu. Neišdildomą įspūdį devynmečiui Robertui  paliko žinomo tuometinio pianisto Ignaco Mošeleso koncertas Karlsbade. Po šio įvykio pagrindiniu susižavėjimo objektu tapo fortepijonas. Berniukas stengėsi pamėgdžioti Mošeleso grojimo manieras. Anksčiau išmoktos pjesės suskambėjo visai kitaip, prasmingiau. Vargonininkas Kuntšas pastebėjęs permainą tik lingavo galva: „Berniukas groja visai kitaip, nei aš jam rodau, tačiau visuomet įtikinamai ir originaliai.“  Robertas galėjo skambinti bet ką tiesiog iš klausos, kartą išgirdęs melodiją čia pat ją tiksliai pakartodavo fortepijonu.

jaunas r

Vos septynerių metų amžiaus Robertas pradėjo kurti. Fortepijoninių figūrų ir pasažų pagalba jis sugebėdavo taip tiksliai sukurti draugų portretus, kad visi pratrūkdavo juoku ir nė negalvodavo įsižeisti. Kartą radęs tėvo knygų sandėlyje orkestro partitūrą, subūrė mokyklos draugų „orkestrą“. Kadangi orkestras buvo nedidelis, Robertas ėmė perdirbinėti kūrinius, pritaikydamas juos reikiamam atlikėjų skaičiui. Sūnaus muzikinį talentą pripažinęs tėvas nupirko sūnui brangų Štreicherio firmos fortepijoną. Sulaukęs vienuolikos metų, berniukas jau akompanavo koncerte dainininkei Agnesei Karus. Būdamas dar visai nedidukas, turėjo akompanuoti stovėdamas prie fortepijono, nes nuo kėdės jo nepasiekė.

 

teaser Schumann Haus 300x200

Kai Robertui sukako keturiolika metų, Kuntšas nusprendė, kad nebegali jam padėti, ir atsisakė toliau mokyti. Tuomet Roberto tėvas parašė laišką į Drezdeną žinomam kompozitoriui K.M.Veberiui, prašydamas mokyti muzikos jo sūnų. Deja, šis ambicingas planas neišdegė. Veberis tuo metu išvažiavo į Angliją, o netrukus susirgo ir mirė.

Robertas labai mėgo poeziją, skaitė Ž.Polį, Baironą, H.Heinę. Jei būtume galėję pažvelgti į jo tėvo knygyną, pamatytume jį dažnai besisukinėjantį prie poezijos knygų lentynų. Neilgai trukus jis pats pradėjo rašyti eilėraščius, ir kai kurie jų vėliau pasirodė tėvo išleistose knygose. Jau tuomet buvo matyti, kad Robertas taps muziku arba poetu. Meilė poezijai ir Klarai (apie ją irgi pakalbėsime) po gero dešimtmečio išprovokavo jį parašyti šimtus nuostabių dainų.

Baigęs gimnaziją ir pasiruošęs stoti į universitetą, Robertas vis svajojo atsidėti meno studijoms. Jei būtų gyvas tėvas (deja, jis mirė, kai Robertui buvo 16 metų), be abejo, leistų sūnui pasirinkti muziko kelią, bet motina nusprendė, kad sūnus turi įgyti garbingą ir perspektyvią juristo profesiją. Ji sakė:

- Mesk iš galvos mintį tapti muziku. Prisimink, kuo baigėsi genialaus Mocarto gyvenimas. Jis buvo palaidotas bendrame kape kaip nelaimingas vargšas.

Taigi, likimas aiškus – Robertas bus juristu. Jam net plaukai šiaušėsi pagalvojus, jog visą gyvenimą praleis kapstydamasis po įstatymų kodeksus ir klausydamasis nesibaigiančių ieškovų skundų.

Ir štai aštuoniolikos sulaukęs Robertas išvyksta į Leipcigą, kuriame praleis didžiąją gyvenimo dalį. Šis miestas vaidino pagrindinį vaidmenį Vokietijos muzikiniame gyvenime dar nuo J.S.Bacho kantoriavimo šv.Tomo bažnyčioje laikų. Leipcigas dargi buvo gavęs pavadinimą „Musikstadt“ („Muzikos miestas“). Knygynai, bibliotekos, „Gevandhauzo“ (Leipcigo filharmonija) koncertų salė, kamerinės muzikos koncertai...

 

gewandhaus

 

Robertas įstoja į Leipcigo universitetą ir mokosi teisės, kuri jo visai nedomina. Kaip sakoma, „įsėdo ne į savo roges“. Robertas nenorėjo skaudinti savo mamos, tad iš visų jėgų stengėsi įsitraukti į studijas. Tačiau vis labiau tolo nuo mokslų. Gyvenimas klostėsi ne taip, kaip Robertas svajojo. Paskaitos buvo sausos ir neįdomios, dalykai dėstomi pasenusiais metodais. Vienas Roberto bendramokslis atsivežė tėvo užrašus, iš kurių šis mokėsi. Paaiškėjo, kad sąsiuvinis nepaseno ir sūnui.

Užtat Leipcige Robertas turėjo progos pasiklausyti žymių virtuozų koncertų (F.Mendelsono, N.Paganini ir kitų). Vieną vakarą savo draugų Karusų namuose jis sutiko fortepijono mokytoją Frydrichą Vyką. Tąkart pas juos kaip tik grojo Vyko dukrelė Klara. Po koncerto Robertas nugirdo, kad Vykas giriasi dirbantis pagal tam tikrą sistemą, padedančią kopti į pianizmo aukštumas. Jau kitą rytą, 11 val. Šumanas pabeldė į Vyko buto duris ir sutarė pas jį mokytis. Mokytojas primygtinai reikalavo, kad Robertas studijuotų ne tik fortepijoną, bet ir harmoniją bei kontrapunktą. Kompozicijos mokytoju tampa Leipcigo teatro kapelmeisteris Heinrichas Dornas, Roberto kūrinius pavadinęs „nesusitupėjusio talento užgaidomis“. Nors Šumanas ir nemėgo kurti pagal taisykles, greitai pajuto jų naudą. Dorno pamokose Robertas pirmąkart susipažino su tuo metu beveik užmiršto, prieš šimtą metų Leipcige gyvenusio J.S.Bacho kūryba. Nuo to laiko „Gerai temperuotą klavyrą“ Robertas vadino savo gramatika, atverstas preliudų ir fugų tomas visuomet gulėjo ant jo fortepijono. Vėliau viename laiške bičiuliui kompozitorius rašė: „Aš pats kasdien išpažinau tą viršūnę – Bachą, vildamasis, kad susipažindamas su juo tapsiu grynesniu ir stipresniu“. Tačiau mėgstamiausiu jo kompozitoriumi tuo metu buvo F.Šubertas. Robertas kalbėjo, kad jei pavyktų tapti kompozitoriumi, norėtų kurti būtent kaip Šubertas. Iš Vienos klasikų ypač vertino L.van Bethoveną. Kai Bonoje buvo ruošiamasi statyti paminklą Bethovenui, vietoj jo jis siūlė pastatyti didingą šventyklą, kurioje žmonės susirinktų į muzikos šventes.

music teacher friedrich wieck shouts at robert schumann while his daughter clara wieck looks on a l 4053602 8880731

Pirmąjį semestrą jis beveik nelankė paskaitų (tik istoriją ir filosofiją) – daugiausia laiko leido svajodamas, rašydamas eilėraščius, skambindamas fortepijonu, mokydamasis užsienio kalbų. Svajoti jam buvo didžiausias malonumas. Šumanui atrodė, kad žmonės geriausiai vienas kitą gali suprasti be žodžių. Viename laiške Šumanas rašo mamai: „Kuo ribotesnis išorinis pasaulis, tuo platesnį jį daro fantazija“. Aistringai pamėgo garsaus tų laikų poeto Žano Polio eilėraščius. Antrą kursą jis nutarė baigti Heidelbergo universitete. Pakeliui Robertas patyrė visokių nuotykių, aplankė keletą miestų. Frankfurte užsuko į muzikos instrumentų parduotuvę apsimetęs anglų aristokrato, ieškančio gero fortepijono, privačiu mokytoju. Tris valandas be perstojo bandė įvairius instrumentus ir sulaukė audringų aplodismentų. Pažadėjo po kelių dienų pranešti savo darbdavio sprendimą, bet tuo metu jau buvo toli kelyje. Heidelberge jį irgi greitai įtraukė muzikinis gyvenimas, o kvietimai koncertuoti sekė vienas paskui kitą. Pagaliau Robertas nusprendė visai pasitraukti iš universiteto ir susieti savo ateitį su muzika ir fortepijonu.

Protas klysta, jausmai niekada (R.Šumanas).

Vykas įkalbėjo Roberto motiną leisti sūnui pasirinkti muzikos kelią nes tvirtai tikėjo jaunuolio talentu. Gaila, kad sunki kova už savo pašaukimą jau rimtai pakenkė Šumano sveikatai ir pažeidė jo dvasios jėgas. Robertas apsigyveno Vykų namuose. Čia jis susipažino su F.Mendelsonu, F.Šopenu, I.Mošelesu. Beveik kasdien ėmė pamokas, kiauras dienas praleisdavo prie fortepijono. Žodžiu, griebėsi darbo su įkvėpimu. Ir vis nekantriai ragino Vyką leisti mokytis virtuoziškų kūrinių. Dabar jau niekas netrukdė siekti savo tikslo, jis buvo taip arti. Robertas labai norėjo tapti garsiu pianistu ir manė, kad per keletą metų galės tiek išsilavinti, jog bus lygus su bet kuriuo pasauliniu pianistu.

Siekdamas šio tikslo, jis išgalvojo mažą mašinėlę miklinti trečiajam pirštui, kuris, kaip ir patys galėjote pastebėti, nėra toks judrus kaip kiti rankos pirštai. Su šiuo sumaniai išgalvotu instrumentu trečiasis pirštas būdavo atitraukiamas atgal ir laikomas ramiai, kai kiti pirštai darydavo pratimus. Nuolatinis tos mašinėlės vartojimas kasdien po keletą valandų taip susilpnino trečiojo piršto sausgysles, jog pirštas pasidarė luošas, tuo pačiu sužalodamas ir visą dešinę ranką. Tokių pasekmių išradėjas nesitikėjo. Daktaras išrašė tepalo ir prisakė palikti ranką ramybėje. Bičiuliai siūlė įvairių gydymo būdų, įskaitant gyvulinės kilmės vonias (panardinant ranką į galvijų sekretą), kurios Šumanui buvo ypač atgrasios. Rodėsi, kad Robertas nebegalės visos savo rankos naudoti, tačiau po tam tikro gydymo įtempti ir išvarginti raumenys palaipsniui atsitaisė tiek, jog ir vėl jis galėjo skambinti pianinu, tik jau niekada nesugebėjo skambinti taip, kaip didieji maestro.

 

hand apparatus

 

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera: Robertas būtų tapęs žymiu virtuozu, bet jis gal niekada nebūtų tapęs didžiu kompozitoriumi, o tai mums yra kur kas svarbiau.

Pirmas išleistas jo kūrinys buvo „Variacijos ABEGG tema“, paremtos natomis a-b-e-g-g. Šumanui patiko žodžių žaismas ir įvairios anagramos. Kitame kūrinyje („Karnavale“) jis panaudojo vieno miestelio, kuriame gyveno jo mylimoji Ernestina fon Friken, raides ASCH (a-es-c-h). Fuga vargonams pagrįsta raidėmis BACH. O sonata smuikui paremta Joachimo romantinio moto „Frei aber einsam“ (laisvas, bet vienišas) inicialais FAE. Jis mėgo variacijas. Vaikystėje tėvas dovanojo Robertui spalvotų stikliukų rinkinį. Kasdien sode berniukas žiūrėdavo vis pro kitą.

 

clara

Bet kas galėjo pagalvoti, kad gražų Šumano ir mokytojo Vyko bendravimą nutrauks meilė mokytojo dukrai? Su meile Klarai susijęs gražiausias Šumano gyvenimo periodas. Pažinojo ją nuo jos vaikystės, tačiau susižavėjo daug vėliau, kai Klarai buvo 16 metų. Prasidėjo nuostabios draugystės dienos. Jie kartu grojo 4 rankomis, ėjo pasivaikščioti, dažnai lankėsi cukrainėje – Klara nuo mažens buvo smagurė. Jos tėvo ši draugystė nedžiugino, kartą ponas Fridrichas netgi grasino Robertą nušausiąs. Kai Klarai suėjo 18 metų, Šumanas paprašė jos rankos. Tais laikais be tėvo sutikimo vestuvės įvykti negalėjo. Deja, Fridrichas savo mylimai dukrai linkėjo turtingesnio ir tituluoto jaunikio. O galimas daiktas, jog ir visai netroško jos ištekinti. Juk Klara buvo tobulas jo kūrinys, geriausia mokinė. Norėdamas sutrukdyti jaunuolių meilei, tėvas išsivežė Klarą į Vieną. Šioje muzikos sostinėje jaunoji pianistė koncertavo su didžiuliu pasisekimu. Robertas irgi slapta atsekė iš paskos. Vykas vis priešinosi jaunųjų santuokai, tad šie galų gale neapsikentę padavė jį į teismą. Bylos nagrinėjimas tęsėsi ištisus metus. Vykas kaltino Šumaną nerealiais dalykais: kad šis tyliai kalba, jo raštas neįskaitomas, o pats yra girtuoklis. Robertui nuo tokio žiauraus smūgio beveik susirgo. Pagaliau teismas priėmė sprendimą Klaros ir Roberto naudai. 1840 m. kuklioje kaimo bažnytėlėje netoli Leipcigo įvyko kuklios jungtuvės.

 

PORA

 

Keletas vėlesnių metų buvo patys laimingiausi. Po 12 metų pertraukos Šumanas vėl ėmė rašyti dainas. Vos per vienerius metus jis parašė 138 dainas, sukūrė keletą svarbių kūrinių orkestrui. Robertas ir Klara mėgo kartu skaityti poeziją, nuo pirmos vestuvių dienos rašė bendrą dienoraštį (daugiausia rašymo teko jai, nes Robertas buvo pasinėręs į kūrybą).

 

manuscript

 

Buvo šeimoje ir debesėlių. Klarai teko atsisakyti dalies koncertinio gyvenimo,namuose ji galėjo groti tik už storai apmuštų durų, kad garsai nepasiektų kuriančio Roberto. Penkių vaikų priežiūra gulė daugiausia ant jos pečių. Koncertinės kelionės leisdavo aiškiai pajusti, jog Klara kur kas populiaresnė. Kita vertus kuo ilgiau jis keliaudavo, tuo dažniau manydavo veltui švaistantis kūrybai skirtą laiką. Be to, jautėsi kaltas prieš žmoną, kad ši negali koncertuoti taip dažnai kaip anksčiau. Netrukus gimė dukrelės Marija ir Eliza (kiek vėliau Julija ir du sūnūs – Liudvikas ir Ferdinandas). Sulaukęs anūkų, Vykas panoro susitaikyti. Deja, ankstesnės draugystės jau nebuvo įmanoma sugrąžinti.

 

schumann kids 46077

 

Praverkime kitas duris... 1833 m. vasarą kukliame Leipcigo restoranėlyje „Kavos medis“ vakarais rinkosi nedidelė kompanija – Šumanas ir jo bičiuliai. Jie skaitė laikraščius, diskutavo. Pagrindinė pokalbių tema buvo muzika. Bičiuliai smerkė tuščią virtuoziškumą, kovojo su banalumu ir žavėjosi jausmų gilumu. Čia kilo idėja sukurti naują muzikinį leidinį. 1834 m. jie pradėjo leisti pažangų muzikos kritikos žurnalą „Naujasis muzikos laikraštis“.  Puikus žurnalistas Robertas 1834-1844 m. buvo laikraščio redaktoriumi ir stovėjo Leipcigo muzikinio gyvenimo centre. Muzikos mėgėjams patiko drąsus laikraštis, kupinas nepriklausomų idėjų, rašomas gyva kalba. Apie naująjį leidinį kalbėjo visas miestas. Straipsniai buvo rašomi nestandartiškai, pasakojimų, dienoraščio ar laiškų forma. Pagarbūs žodžiai skiriami Bachui, Bethovenui, Šubertui, daug dėmesio sulaukė tuo metu pasauliui nežinomi kompozitoriai. Vienas iš jų – dvidešimtmetis Johanesas Bramsas, žurnale apibūdintas kaip „jaunuolis, prie kurio lopšio stovėjo ir ėjo sargybą gracijos ir herojai“. Bramsui jis išpranašavo didžią ateitį. Apie Šopeną rašė: „Nusiimkite kepures, ponai, prieš mus – genijus“. Straipsnius pasirašinėjo Euzebijus, Florestanas, Raro (šio figūra priminė mokytoją Vyką). Miestas gyvai spėliojo, kas gi slepiasi po šiais pseudonimais. Ilgainiui ir pats Šumanas pradėjo tikėti jų egzistavimu. Du personažai - aistringas Florestanas ir švelnus Euzebijus - aiškiai atskleidė jo vidinį pasidalijimą, jie buvo tarsi piktos lemties pranašai. Vaikystėje jis net buvo išsigalvojęs brolį dvynį. Robertas suvokė savo vidinio aš ir kasdieninio gyvenimo priešpriešą. Kartais straipsnį pasirašydavo davidsbiundleriai (Dovydo brolija; biblijoje Dovydas – piemuo, labai mėgęs muziką, dainavęs ir grojęs arfa). Tai buvo paslaptinga, Šumano vaizduotėje gyvenusi muzikos draugija, kuriai priklausė ne tik Florestanas, Euzebijus, Raro, bet ir seniai miręs Mocartas, taip pat Šopenas, Paganinis, Mošelesas, Mendelsonas ir kiti. Aktyvi Šumano veikla neliko nepastebėta - 1840 m. Jenos universitetas suteikė jam garbės daktaro laipsnį už kompozitoriaus, kritiko ir redaktoriaus veiklą.

 

laikraštis

 

Dideliu įvykiu tapo Leipcigo konservatorijos atidarymas. Visam tam paradui vadovavo geras Šumano bičiulis kompozitorius F.Mendelsonas. Beje, jį Šumanas vadino „XIX amžiaus Mocartu“. Robertui jis pasiūlė dėstyti kompoziciją, fortepijoną ir partitūrų skaitymą. Aišku, pasiūlymas buvo priimtas. Tačiau greitai Šumanas pajuto, kad pedagoginis darbas jį vargina, be to, atitraukia nuo kūrybos. Per pamokas buvo išsiblaškęs. Vos pasakęs taiklią mintį, staiga nutildavo ir klausdavo: „Tai apie ką aš čia ką tik kalbėjau?“.

1844 m. Šumano sveikata stipriai pašlijo. Šeima persikraustė į Drezdeną. Palyginus su Leipcigu, šis miestas atrodė tikra provincija, nors ir buvo Saksonijos sostinė. Čia viskas priklausė nuo karaliaus dvaro ir aristokratų skonio, o dėmesio centre buvo operos teatras (jam vadovavo Richardas Vagneris) ir itališka opera. Robertas tapo dar uždaresnis, jį prablaškydavo nebent žaidimai su vaikais. Muzikos juos mokė mama, tačiau kiekvieną sekmadienį tėtis išklausydavo, ką šie išmokę. Visgi penkis vaikus reikėjo išmaitinti. 1850 m. Šumaną pakviečia į Diuseldorfą dirbti miesto orkestro kapelmeisteriu. Pirmąkart gyvenime jis stojo prieš puikų orkestrą ir chorą. Tai buvo jam labai svarbu, juk sukūrė tiek daug simfoninės muzikos. Deja, Robertas negalėjo dirbti išsvajoto darbo. Orkestro muzikantai buvo nepatenkinti, jog nesupranta dirigento meninių ketinimų. Robertą kankino vis keistesni dalykai, kartais ištisomis dienomis jis girdėdavo garsą la žemame registre. Dieną naktį persekiojo įvairios melodijos, neįprastų instrumentų garsai. Šumanas pradėjo rašyti variacijas tema, tariamai jam padiktuota Šuberto, kitą sykį sakėsi, jog muziką jam diktuoja angelai. Jį kankino įvairios baimės (mirties, aukščio), persekiojo haliucinacijos. Liga buvo paveldėta.

Tryliktosioms vestuvių metinėms Robertas Klarai nupirko nuostabų Vertelio fabriko rojalį. Kai Klara pravėrė duris, rado jį išpuoštą gėlėmis, o ant dangčio gulėjo jai dedikuoti kūriniai. Tais pačiais 1853  m. Klara ir Robertas su didžiuliu pasisekimu koncertavo Olandijoje. Ten vyko „Šumano mėnuo“. „Amsterdamas – tai mano Praha“ - sakė Šumanas, turėdamas galvoje istorinį Mocarto pasisekimą. Tai buvo paskutinis šviesus įvykis. Netrukus Robertas liovėsi suprasti aplinką ir paprašė jį nuvežti į ligoninę. Vienur gamta duoda, iš kitur – paima. Genialius žmones lydi didelės kančios. Liudvikas van Bethovenas gyvenimo pabaigoje apkurto, o Robertas Šumanas – išprotėjo. Artimųjų mirtys, kova su Vyku, didžiulė meilė Klarai, pastovus kūrybinis polėkis išsekino Robertą. Turėtų būti baisu gyventi tamsos karalystėje, kai demonai valdo tavo sielą. Visą laiką jis buvo niūrus, susimąstęs. Bandė nusiskandinti Reino upėje netoli Bonos. Laimei, žvejai jį išgelbėjo. Kaip tik tuo metu Šumano muzika pradėjo įgauti pripažinimą.  Tuo baisiu laikotarpiu Klara rūpinosi Bramsas, vėliau pamilęs ją, bet atsisakęs minties vesti. Robertas buvo uždarytas į Endenicho ligoninę, kur po dvejų metų ir mirė. Klarai nebuvo leista jo lankyti, Šumanas pasimatė su ja po tik dieną prieš mirtį. Baisiausiai jo paskutinius metus apkartino tai, kad jis, troškęs meilės ir bendravimo su mylimąja, buvo įkalintas vienatvės tyloje. Meilę pakeitė apatija, o jaunystės svajones – haliucinacijos. Palaidotas buvo Bonoje. Bramsas ir smuikininkas Joachimas ėjo priekyje karsto, kurį nešė keletas Diuseldorfo choristų. Klara paprašė, kad laidotuvėse dalyvautų tik keletas draugų.

 

Schumann grave

 

Kad šis pasakojimas nebūtų užbaigtas liūdna nata, pridursiu dar keletą linksmų istorijų.

***

Šumanas buvo labai nekalbus. Kartą muzikiniame vakare jis susitiko su savo mokytoju H.Dornu. Atsisveikinant Šumanas apgailestaudamas pastebėjo:

- Kaip gaila, kad visą vakarą mums taip ir nepavyko pasišnekėti.

- Ateisiu ir kitą sykį, - nuramino Dornas.

- Nuostabu! Štai tada mes į valias patylėsim! – nusijuokė Šumanas.

***

Kartą vaikštinėdamas po Cvikau parką Šumanas prisėdo ant suolelio ir pradėjo švilpauti vieną savo melodiją.

- Paklausykite, pone, - pasipiktinęs tarė jam suolelio kaimynas. – Juk tai motyvas iš mūsų gerbiamo Šumano „Karnavalo“. Jei jūs neturite klausos ir negalite jo neiškraipyti, tai ir nešvilpaukite... Negadinkite muzikos. Jūsų švilpavimas veikia mano nervus!

***

Į visus kaltinimus savo kūrinių atžvilgiu Šumanas abejingai atsakydavo:

- Tegul barasi. Taip jau yra, kad mano muzika pažadina lakštingalą dainuoti, o mopsą – loti.

 

Jurgita Lapienytė