Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

DIDIEJI PIANISTAI. MITSUKO UCHIDA

“Mano gyvenimas statomas labai lėtai, bet tvirtai. Jei pirmenybę atiduosiu savo karjerai, ateis diena, kai visa tai sugrius.”

Mitsuko Uchida

mitsuko uchida 240815 

 

MITSUKO, DIDŽIOJI PIANISTĖ

Žymi japonų pianistė Mitsuko Uchida gimė 1948 metais Atami miestelyje, Tokijo priemiestyje. Ji buvo trečiasis vaikas diplomato Fukito Uchida ir namų šeimininkės Tasuko šeimoje. Prieš Mitsuko gimimą tėvas tarnavo japonų diplomatiniame poskyryje Europoje. Po II-ojo pasaulinio karo šeima grįžo atgal į Japoniją.

Mitsuko pradėjo groti pianinu nuo 3-jų metų (įdomu - beveik visi genialūs atlikėjai pradėjo groti būdami tokio amžiaus). Ji buvo mokoma tradicinės japonų muzikos. Japonijoje pradinis muzikinis vaikų išsilavinimas buvo privalomas dalykas. Tačiau labai greitai Mitsuko pamėgo klasikinę europiečių muziką, ypač Mocartą. Mitsuko tėvas turėjo daug klasikinės muzikos įrašų, tarp kurių buvo ir daug Mocarto muzikos. Būtent tėvas atkreipė dėmesį į neeilinius Mitsuko gabumus. Jis jai liepdavo groti absoliučiai visiems, kas tik norėjo jos klausyti. Vienam korespondentui Mitsuko yra sakiusi: “Būdama maža Mocarto galėjau klausytis nenustodama.”  Mocartas tapo viso jos gyvenimo aistra.

Tėvai visai neplanavo mergaitės mokyti groti rimtai. Jie svajojo, kad Mitsuko ateityje taps tradicine namų šeimininke, kaip ir jos mama. Tada buvo sunku įsivaizduoti, kad Mitsuko Uchida papildys pasaulio klasikinės muzikos lobyną, kad taps viena geriausių pianisčių pasaulyje. M.Uchidai priklauso įdomiausia Mocarto kūrinių interpretacija, visų Mocarto sonatų ir visų jo fortepijoninių koncertų įrašai. Ji netgi pati sukūrė kadencijas Mocarto fortepijoniniams koncertams. Taip pat Mitsuko yra puiki dirigentė, viską diriguojanti atmintinai be partitūros, stovėdama prie fortepijono. Ir dar – labai įdomi Bethoveno, Šumano, Debiussy ir Šenbergo muzikos atlikėja. M.Uchida – daugelio muzikinių organizacijų ir tarptautinių muzikinių renginių organizatorė ir rėmėja.

 

MITSUKO UCHIDA 10

Mitsuko Uchidai 11 metų

 

Kai Mitsuko sukako 12 metų, visa jos šeima išvyko gyventi į Austrijos sostinę Vieną. Jos tėvas čia buvo paskirtas Japonijos ambasadoriumi. Mitsuko Vienoje bandė atrasti savo individualybę, tačiau Austrija nebuvo ta šalis, kur asmenybė galėjo laisvai vystytis ir augti. Nors Viena senos europiečių kultūros centru buvo jau virš 200 metų, tačiau ir ten dar egzistavo asmenybių slopinimo gniaužtai. Muzikos mokyklose ir aukštosiose muzikos mokymo įstaigose vyravo griežti reikalavimai, kurių keisti nebuvo galima, o juo labiau – įnešti kažką savo. Aukšto techninio lygio nepakako, bet išreikšti save buvo sudėtinga. Mitsuko ilgai negalėjo atrasti savo atlikimo stiliaus. Ji nenorėjo patikti tik publikai, pirmiausia ji norėjo patikti pati sau. Dauguma atlikėjų geisdavo įtikti tik publikai. Keletą metų ji studijavo įžymių pianistų muzikos stilių. Genialusis vokiečių kompozitorius R.Šumanas patarimuose pianistams rašė: “Kai groji, niekad negalvok, kas klausosi.” Mitsuko, matyt, tą žinojo. Ji buvo patekusi į didelę dėstytojų nemalonę, nes dažnai jų neklausė ir koncertuose grojo taip, kaip norėjo. Visame pasaulyje asmenybės nėra mėgiamos, o Japonijoje individualybės netoleruojamos dar ir šiandien.

Po penkerių metų Uchidų šeima vėl turėjo išsikelti gyventi kitur. Tačiau Mitsuko važiuoti kartu atsisakė. Ji norėjo gyventi savarankiškai ir nenorėjo taikytis prie kitų diktato. Teko mokytis antrą “gimtąją” kalbą – vokiečių. Jaunoji pianistė įstojo į muzikos mokyklą prie Vienos muzikos akademijos pas Richardą Hauserį. Taip pat jos mokytojai buvo Vilhelmas Kempfas, Stefanas Aškenazi ir Marija Kurčio (A.Šnabelio mokinė). 14-os metų ji koncertavo pirmą kartą. Koncertas vyko Muzikų susivienijimo draugijoje. Ši draugija įkurta labai seniai. Jos laureatais anksčiau yra tapę Johanesas Bramsas (1877), Frederikas Delius, Edvardas Elgaras (1925), Richardas Štrausas (1936), Igoris Stravinskis (1954), Benjaminas Britenas, Leonardas Bernsteinas (1987).

1969 metais M.Uchida laimėjo I-ąją vietą tarptautiniame Bethoveno konkurse Vienoje. 1975 metais ji tapo tarptautinio konkurso II-osios vietos laureate Lidso mieste Anglijoje.

Būdama 22-jų metų amžiaus, Mitsuko baigė visus mokslus ir galėjo planuoti savo muzikinę veiklą pati. Tam ji turėjo visas galimybes, todėl išvyko gyventi į Londoną. Ten ji pateko į tokią muzikinę atmosferą, kurioje galėjo būti visiškai nepriklausoma. Kadangi Anglija savo talentingų pianistų ir smuikininkų beveik neturėjo, mielai įsileisdavo visus talentus iš kitų šalių. Jiems ten nebuvo jokių kliūčių koncertavimui ir karjerai. Anglų kalba tapo M.Uchidai trečia “gimtąja” kalba.

     

VIII-ASIS TARPTAUTINIS F.ŠOPENO PIANISTŲ KONKURSAS              

1970-tais metais M.Uchida laimėjo II-ą vietą VIII-jame tarptautiniame F.Šopeno pianistų konkurse. Mitsuko, norėdama pasikonsultuoti su lenkų pianistais, nuvyko į Lenkiją daug anksčiau. F.Šopeno konkursas visada vyksta spalio mėnesį. Atvažiavusi pavasarį, ji susirado daug konsultantų. M.Uchidai buvo svarbu perprasti lenkų liaudies muziką, o ypač mazurkas. Šopeno mazurkos, kurių jis sukūrė 56-ias, tokios nepaprastos, įvairios. Po konkursų buvo nuolat rašoma ir kalbama, kad lenkai nemoka groti mazurkų, nors pastoviai jas girdi, o M.Uchida, būdama japonė, turėjo perteikti jas klausytojams. Išstudijavusi mazurkas, ji konkurse jas pagrojo kone iš visų įtikinamiausiai.

 

MITSUKO UCHIDA fortep

 

F.Šopeno tarptautinis pianistų konkursas – vienas didžiausių konkursų pasaulyje. Čia suvažiuoja tik labai aukštos kvalifikacijos jauni pianistai iš viso pasaulio. Jie pereina didelę atranką. Būsimas dalyvis prieš metus privalo atsiųsti savo koncertinį įrašą. Organizatoriai kartu aptaria ir rimtai svarsto, ar pianistui leisti dalyvauti konkurse, ar jis atitiks konkurso lygį. Pinigai organizatoriams nėra labai svarbūs, nes šį renginį labai gerai finansuoja Lenkijos Šopeno muzikos draugija. Šiame konkurse nedalyvauja studentai, kurių dėstytojai nori padaryti karjerą vien todėl, kad paruošė Šopeno konkurso dalyvį.  Konkursas vyksta kas 5 metai. 1970-tųjų metų konkursas buvo vienas “skandalingiausių”. Per konkurso pertraukas kuluaruose nuolat vyko dideli ginčai tarp klausytojų, buvo “dalinamos” vietos ir, kaip visada, piktinamasi komisija. Kaip bebūtų keista, tą kartą nugalėtoju netapo nė vienas Sovietų Sąjungos dalyvis, tik V-oji vieta buvo skirta T.Gavrilovai. Suprantama, grįžus iš Lenkijos su V-ąja vieta, niekas Maskvoje dalyvių nepasveikino nei raštu, nei žodžiu, kilo tik didelis, bet tylus skandalas. Tuo metu buvo daug nerašytų konkursų įstatymų, kuriuos žinojo visi. Vienas tokių įstatymų buvo toks: visuose tarptautiniuose konkursuose I-ą vietą turi iškovoti Sovietų Sąjungos dalyvis! Jei tokio rezultato nepavykdavo pasiekti, konkurso atstovų ir dalyvių laukdavo dideli nemalonumai. Tarybinis komisijos atstovas būdavo baudžiamas kaip specialistas ir išbraukiamas iš sekančių tarptautinių konkursų komisijų sąrašų, nes “nepadėjo” gauti pirmos premijos. Po 5 metų vykusiame IX-ajame Šopeno konkurse rezultatai jau buvo kitokie: I-a vieta atiduota K.Zimmermanui (Lenkija), o beveik visos kitos premijos paskirtos vien SSSR pianistams. Po 1970-tųjų konkurso daug kur rašė, kad “…viena labai turtinga japonė laimėjo II-ą vietą. Kažin, ar ji ją būtų pelniusi, jei jos tėvai nebūtų tokie turtingi.” Tokį komentarą iš vieno Vakarų Europos profesoriaus apie M.Uchidą teko girdėti ir meistriškumo kursuose Palangoje. Po tokių publikacijų M.Uchida nelabai benorėjo dalyvauti kituose konkursuose. Galbūt tie komentarai prisidėjo ir prie to, kad Mitsuko negroja rusų muzikos, kaip bebūtų gaila. Bet Rachmaninovo ir Čaikovskio kūriniai tikrai nebūtų sugadinę M.Uchidos vardo. Tuo labiau, kad tai ne sovietiniai, o rusų kompozitoriai.

VIII-jame F.Šopeno konkurse premijos paskirtos ne visai tiems, kuriems buvo “planuojama”. Nežiūrint prestižinio konkurso vardo, po 1975-ųjų metų buvo gerokai pakeista žiuri komisija. Kritikai visai teisingai rašė, kad komisiją laikas “atjauninti”. Komisija buvo sudaryta, kaip ir daugumoje kitų konkursų, iš seniau vykusių Šopeno konkursų laureatų. Na, pavyzdžiui, tokių, kurie konkurse grojo prieš 35 metus… Tokiam buvusiam laureatui jau paprastai būna apie 60-70 metų. Be abejo, jo vertinimas dažniausiai bus toks, tarsi šiandien grotų jis pats. Todėl ne visi tarptautinėje žiuri komisijoje nori matyti vien senukus. 

 

mitsoku dar

 

Šitame konkurse M.Uchida laimėjo net II-ąją vietą. I-oji be jokių ginčų buvo paskirta G.Ohlssonui iš JAV. Tai būtent tas atvejis, kai dalyvio pasirodymas buvo toks, kad jokia politika ir jokia komisija negalėjo neduoti I-os vietos. II-oji M.Uchidos vieta buvo netikėtumas net pačiai komisijai. Juk po II-o turo netgi svarstyta, ar verta ją praleisti į finalą. Bet kadangi 3 iš 19 komisijos narių kategoriškai atsisakė balsuoti, jei M.Uchida nepateks į finalinę perklausą, teko sutikti. Matyt, tie trys komisijos nariai Mitsuko grojime vistik įžvelgė kažką puikaus… Juk didžiausi konfliktai tarp komisijos narių būna tik dėl labai įdomių, netradicinių ir stiprių dalyvių. Žurnalas “Ruch Muzyczny” (“Muzikinis judėjimas”) po konkurso uždarymo rašė, kad “M.Uchidos II-oji vieta visus nustebino. Tokiam aukštam apdovanojimui įtaką, matyt, turėjo tai, kad jos tėvas diplomatas.” Kita vertus, skaitant tokią konkurso ataskaitą, šita pastaba galėjo būti ir labai teisinga. Taip dažnai būna konkursuose, nes egzistuoja politinės ir diplomatinės premijos. Tačiau gyvenimas parodė, kad dėl M.Uchidos premijos per konkursą buvo verta konfliktuoti.

II-oji premija Mitsuko atvėrė karjeros vartus. Viename pokalbyje ji pasakė: ,,Po Šopeno konkurso atsirado pasitikėjimas savimi”. Daugelio nuomonė buvo tokia, kad ji per lėtai daro karjerą. Atsirado galimybės koncertuoti didžiosiose koncertų salėse, kurios greitai prisipildė klausytojų. Nemažėja klausytojų ir šiandien, nežiūrint į tai, kad į tokio lygio atlikėjų koncertus bilietas Berlyno  Filharmonijos salėje kainuoja iki 300 eurų.

Per vienerius metus (1985-1986) pianistė įrašė visus Mocarto koncertus su Klyvlendo orkestru. Diriguoja pati, ir viskas idealiai sutampa. Ne visi didieji dirigentai sugeba taip diriguoti. “Aš tik noriu, kad klausytojai iš mano koncertų suprastų Mocarto muzikos grožį ir nemirtingumą”.

 

mitsoku ą

 

Šiandien M.Uchidos kompaktiniai diskai yra vieni brangiausių pasaulyje. Ji koncertuoja toliau, naujai pateikdama Mocartą, Šumaną ir kitų genialių kompozitorių muziką. 2011 m. pianistė pelnė Aukso medalį už geriausią pasirodymą grojant Mocarto koncertus su orkestru Nr.23 ir Nr.24. 2015 m. ji apdovanota Aukso medaliu festivalyje “Mozarteum” Zalcburge.

Dabar M.Uchida gyvena viena savo dideliame privačiame name Londone. Visą savo gyvenimą ji atidavė tik muzikai. Turi 5 fortepijonus. Niekada nebuvo sukūrusi šeimos, neturi vaikų. Visa tai nesunku suprasti. Kažin, ar ji galėtų tiek duoti muzikai ir mums visiems, jeigu meilę vaikams ir šeimai reikėtų dalintis su meile muzikai?

“Ji ne muzikė. Ji muzikoje gyvena”.

 

MITSUKO UCHIDA rankos

 

Literatūra:

  1. Das aktuelle Wissen. Wissen Media Verlag. Munchen,  2003
  2. Dame Mitsuko Uchida. Internationales Biografisches Archiv, vom 5 August 2008
  3. Uchida spricht. Die Zeit, 25 Marz 1991

Parengė Janina Vainikonytė