Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

DIDIEJI PIANISTAI. IVO POGORELIČIUS (IVO POGORELICH)

                        „Menininko veiklą stimuliuoja meilė, neapykanta ir kerštas.“   

I.Pogorelich

Šis pianistas 1980 metais išgarsėjo visame muzikiniame pasaulyje dėl to, kad X-tame tarptautiniame F.Šopeno pianistų konkurse... nieko nelaimėjo. Buvo tik atžymėtas, bet išmestas iš III-ojo turo ir nepatekęs į finalinę perklausą groti F.Šopeno koncerto su orkestru. Tai sukėlė didžiulį skandalą, kadangi šiame konkurse Pogoreličius buvo originaliausias ir įdomiausias dalyvis, publikos numylėtinis. Po konkurso praėjo jau 37 metai, bet tas skandalas iki šių dienų pianistų konkursų istorijoje turbūt užima pirmą vietą pagal žiuri komisijos konservatyvumą ir nuomonės neturėjimą. Visi interneto puslapiai, rašydami apie konkursus, aprašo tą įvykį iki dabar.

Jau 1981 m. Ivo tapo I-osios premijos laureatu tarptautiniame Viano da Motos konkurse Lisabonoje. Po šio konkurso jis gavo daug kvietimų koncertuoti JAV, Vokietijoje, Rusijoje ir dar daugelyje šalių. Pogoreličius labai greitai tapo vienu įžymiausių pianistų ir išgarsėjo dar kartą. Tikriausiai iki mūsų dienų daugumai iš F.Šopeno konkurso komisijos „teisėjų“ gėda dėl to, kas įvyko Lenkijoje. Bet apie tą istorinį įvykį – vėliau.

Ivo Pogoreličius gimė 1958 m. Belgrade, Jugoslavijoje. Jo tėvas kroatas, mama serbė. Tėvas grojo orkestre kontrabosu, o mama išsilavinimo neturėjo. Nuo 7 metų  tėvai Ivo leido į paprastą muzikos mokyklą. Groti jis nenorėjo ir muzikos mokyklą lankė tik tėvų verčiamas. Bet jau būdamas vienuolikmetis, jis labai smarkiai išsiskyrė iš kitų mokinių savo intelektu ir muzikiniais gebėjimais (laisvai mintinai grojo visas J.S.Bacho siuitas). 12 metų buvo priimtas į Maskvos centrinę muzikos mokyklą, kurią baigęs, lengvai įstojo į P.Čaikovskio konservatoriją. Beje, nuo vaikystės Ivo buvo silpnos sveikatos: jį nuolat kankino kojų skausmai, nes jis sirgo kojų reumatu.

1976 m. Maskvoje I.Pogoreličius buvo paskirtas mokytis pas įžymią pianistę, profesorę Alizą Kezeradzę. Ji buvo Listo-Ziločio ir Bethoveno mokyklų auklėtinė, mokėsi Vienoje. Tai labai padėjo talentingajam Ivo sparčiai progresuoti.

320full.jpg su žmona Aliza Kezeradze

Su žmona

Jie labai gerai sutarė kaip talentingi žmonės ir kaip pianistai. 1980 metais pora susituokė. Didelis amžiaus skirtumas jiems netrukdė - Aliza už Ivo buvo vyresnė 20 metų.

Pora kartu pragyveno 17 metų iki Alizos mirties. Aliza lydėjo Ivo į visus jo koncertus ir konkursus. Tuoj po Šopeno konkurso I.Pogoreličius JAV Carnegy Hall salėje grojo Šopeno koncertą Nr.2 taip, kad ,kritikų nuomone, tas atlikimas buvo nepakartojamas.

Po kelių koncertų Vokietijoje kritikai pažymėjo, kad vieno I.Pogoreličiaus grojimas atstoja visą orkestrą - tiek skirtingų instrumentų atspalvių imitavo I.Pogoreličius pirštais fortepijonu. „Ji pakeitė visą mano muzikinį gyvenimą, suteikė man drąsos einant į sceną ir ne viską grojant pagal nustatytus kanonus. Išmokė vertinti savo nuomonę ir savo asmenybę tokią, kokia ji yra. Jos dėka aš sugebu iš kiekvieno fortepijono išgauti bet kokį tono atspalvį ir garsą...“ –  sakė apie savo žmoną pianistas.

prie f no

1980-ais metais I.Pogoreličius dalyvavo X-ame tarptautiniame Šopeno pianistų konkurse. Nuo pat pirmo turo jis atkreipė į save visos publikos dėmesį. Klasikinės muzikos konkursų publikos daugumą sudaro apie muziką puikiai nusimanantys žmonės: atlikėjai, muzikologai, melomanai. Tokių klausytojų simpatiją pelnyti nelengva. Tais metais konkurse buvo ypatingai daug dalyvių - 145 dalyviai iš 37 šalių (paprastai būna apie 80). Komisijos dėmesį nuo I-ojo turo atkreipė pianistas iš Vietnamo Dang Thai Sonas. Tik jis turėjo vienintelį trūkumą, kuris komisijai visada patinka ir patiks: nebuvo labai ryški individualybė. Viskas tobula, idealu, bet po Ivo pasirodymo vietnamiečio ryškumas nublanko. Kadangi šiame konkurse ne trys, o keturi turai, tai tie 3 etapai praėjo daugmaž sklandžiai. Per radiją vyko nemažai transliacijų ir daug ką buvo galima išgirsti patogiu laiku. Lenkijos TV tarybiniais laikais mums buvo neprieinama. Teko girdėti Ivo kai kuriuos pasirodymus iš tų trijų etapų. Neabejotinai tai buvo retas pianistas, atliekantis Šopeną ne taip, kaip įprasta. Net muzikinis žurnalas rašė, kad dar neaišku, kaip į visa tai pažiūrės komisija, nes grojama ne taip, kaip reikia. Ir dar: didžiausia I.Pogoreličiaus nuodėmė buvo ta, kad visose perklausose jis grojo su džinsais ir paprastais marškiniais, moderniška šukuosena. Tarp kitko, visų konkursų nuostatuose yra aiškiai parašyta, kad tik finalinėje perklausoje dalyviai turi būti apsirengę išeiginiais drabužiais.

ivo pogorelič po Šopeno konk. su vietnamiečiu Dang Thay Sonu

Po Šopeno konkurso su vietnamiečiu Dang Thai Sonu

Teko girdėti kelis Pogoreličiaus Šopeno kūrinių atlikimo vaizdo įrašus iš to konkurso 3-jų turų perklausų. Mano nuomone, komisija padarė tikrą nusikaltimą, nepraleisdama pianisto į finalą.

Po III-ojo turo naktį buvo paskelbti rezultatai. Finalistų tarpe Pogoreličiaus nebuvo. Tarp išklausiusių „teismo nuosprendį“ kilo šurmulys. Individualybę išmetė, o į finalą pateko net du rusai - Tatjana Šebanova ir Arutiunas Papazjanas, kurių šiandien niekas neatsimena ir niekur negirdi. Bet jiems buvo paskirtos II ir III vietos. Be abejo, tai buvo, „politinės“ premijos. Net neįtikėtina, kaip vienintelis Sovietų Sąjungos atstovas komisijoje Sergejus Dorenskis sugebėjo ištraukti į laureatus abudu tėvynainius! I-oji vieta be jokių ginčų buvo paskirta vietnamiečiui Dang Thai Sonui. Visi papildomi prizai už mazurkas ir kt. atiteko irgi jam.

Viena iš pagrindinių priežasčių neteisybei karaliauti, mano nuomone, būna tada, kai yra labai didelė komisija (tąkart ją sudarė net 25 nariai). Tuomet skandalo atveju  lengva išvengti kaltės. Antra visiems žinoma priežastis yra ta, kad daugumoje konkursų iki šių dienų dalyvauja komisijos narių mokiniai (pvz. mūsų B.Dvariono konkursas, P.Čaikovskio konkursas ir daugelis kitų). Po truputį ta dalyvių „nelaimė“ naikinama, bet labai labai lėtais tempais. Prieš 4 metus Poznanėje įvyko naujas jaunųjų atlikėjų konkursas, kurio nuostatuose parašyta, jog dalyvis neturi teisės net konsultuotis su būsimais komisijos nariais 3 metus iki konkurso. Gal tada bus daugiau tiesos? Juk kiekvienas savo mokinį visada „trauks“, rašydamas mažesnius balus jo konkurentams.

X-ojo F.Šopeno konkurso III-o turo aptarimas truko beveik visą naktį tik dėl vieno I.Pogoreličiaus pašalinimo/nepašalinimo. Rimtai konfliktavo 2 komisijos nariai: Marta Argerich (Argentina, šio konkurso I-os vietos laureatė 1965 m.) ir Lajošas Kentneris (Didžioji Britanija, vengrų kilmės II-ojo Šopeno konkurso V-tos vietos laureatas). Jie abu visai komisijai iškėlė ultimatumą: jei Ivo nepateks į finalą, Argerich paliks komisiją, o Kentneris pasakė atvirkščiai: „Jei jis pateks, tada išeisiu aš“. Didesnė komisijos pusė nubalsavo, kad Ivo į finalą neleisti. Argerich atsistojo ir pasišalino iš komisijos, prieš tai pasakiusi: „Tai genijus, ką jūs darote?“. Bet kadangi ateities rezultatai greitai parodė, kad Argerich buvo teisi, ji ir toliau yra kviečiama į kas 5 metus vykstančius Šopeno konkursus kaip žiuri narė. X-o konkurso metu Kentneriui buvo 75 metai. Gal konkursų nuostatuose reikėtų apriboti viršutinę amžiaus ribą ne konkursantams, o komisijos nariams?

ivo maža jaunas

Pasibaigus konkursui I.Pogoreličiui buvo leista pagroti rečitalį kitoje tos pačios filharmonijos salėje. Biznis, suprantama. Bilietai buvo išparduoti per valandą. Dauguma negavusių bilieto, ėjo į salę ne tik pro duris, bet ir lipo pro langus, balkonus (,,Ruch muzyczny", 1980.10.20)

1993 metais I.Pogoreličius suorganizavo pirmąjį savo tarptautinį konkursą. Konkursas buvo visai kitoks. Jo nuostatai labai skyrėsi nuo tradicinių standartų:

a) nėra viršutinės amžiaus ribos;

b) komisija buvo sudaryta iš dirigentų, muzikos kritikų ir menotyrininkų. Pianistas buvo tik pirmininkas;

c) komisijoje buvo tik 13 narių;

d) žiuri sąstatas skelbiamas tik paskutinę naktį prieš konkurso pradžią;

e) finalinėje perklausoje dalyvis vienas turi atlikti 40-45 minučių trukmės rečitalį. Koncertų su orkestru nėra;

f) dalyvis turi pateikti 3-jų įžymių pianistų rekomendacijas; 

g) tik pirmininkas gali vetuoti komisijos nuosprendį, jeigu jis neatitinka muzikų logikos.

Konkurso premijų sumos buvo labai didelės. Pogoreličius specialiai nuvyko į Los Andželą (JAV) ir konkursui susirado daug rėmėjų tarp jam gerai pažįstamų verslininkų ir menininkų, iš kurių surinko didelę pinigų sumą. Premijos buvo: I-oji - 100 000 $, kitos - nuo 12 000 $ iki 50 000 $.

Viršutinės amžiaus ribos Pogoreličius nenurodė todėl, kad jauni pianistai tobulėtų, lygindamiesi su daugiau patyrusiais dalyviais ir tuo pačiu neprarastų pasitikėjimo savimi. Tikriausiai nė vienas dalyvis neatvyko tam, kad praturtėtų. Pirmame konkurse dalyvavo 130 žmonių. Tokios didžiulės sumos premijoms buvo skirtos palaikyti jauniesiems talentams. Palaikyti ne senatvėje, o jaunystėje, kai jie patys dažnai negali net dalyvio mokesčio susimokėti, ir reikia kreiptis į savo mokytoją ar gimines... Šiandien šis konkursas kas 4 metai vyksta Sarajeve.

Panašu, kad Pogoreličiaus konkursas Sarajeve – „saldus kerštas“ Šopeno konkursui.

su marta

Su Marta Argerich

Pogoreličiaus žmona mirė 1996 metais nuo kepenų vėžio. Tai turbūt buvo didžiausias smūgis Ivo gyvenime.

Kitos šeimos jis nesukūrė. Po žmonos mirties Pogoreličius kelis metus nekoncertavo ir atsidėjo visuomeninei veiklai. 1996 metais jis įkūrė organizaciją, kuri finansiškai rėmė jaunus pianistus - jiems buvo skiriamos stipendijos. Pogoreličius suprato, kad jo veikla labai reikalinga tiems, kuriems daug sunkiau negu jam. Jis užsiėmė labdara ir viskuo, kas galėjo padėti jo tautiečiams Kroatijoje, kur vyko ilgas karas, atnešantis didžiules nelaimes. 1994 metais pianistas finansavo ligoninės statybą Sarajeve sužeistiesiems ir kitos medicininės pagalbos suteikimą. Ligoniams koncertavo nemokamai. Muzika irgi gydo, kartais daug geriau už medikamentus.

rečitalis

 

1998 m.  UNESCO ambasadoje I.Pogoreličius buvo apdovanotas už labdaringą veiklą.

2007 m. Lenkijos F.Šopeno institutas pakvietė pianistą koncertuoti Lenkijoje. Po 1980 m. F.Šopeno konkurso jis koncertavo visur, išskyrus Lenkiją – tokią nuoskaudą jautė. 26 metus jis į tą šalį nekėlė kojos. 2008 m. I.Pogoreličius koncertavo visuose Lenkijos didmiesčiuose. Taip pat Pogoreličius - pirmas pianistas europietis, kuris buvo pakviestas koncertuoti į Kuveitą.

Su žinoma klasikinės muzikos įrašų kompanija „Deutsche Grammofon“ pianistas yra sudaręs daugiametę sutartį. 2014 m. jis koncertavo Berlyne, diriguojant įžymiam pasaulio dirigentui Miung Van Čungui (korėjiečių kilmės buvęs pianistas, prieš 40 metų laimėjęs II vietą P.Čaikovskio konkurse). Galima pastebėti, kad beveik visi žymiausi dirigentai – buvę pianistai.

po koncerto Belgrade 2011m

Po koncerto Belgrade 2011 m.

Ivo Pogoreličius, kaip visi įžymūs žmonės, yra nuolat ir giriamas, ir kritikuojamas. Kadangi dabar internete gali rašyti kas nori ir ką nori, galima pasiskaityti ir tikrų muzikinių „anekdotų“, pvz. Dorota Schwarzman rašo: „Atsimenate tą avantiūrą 1980 metais Šopeno konkurse? Su marškiniais, džinsais ir nesušukuotais šviesiai rudais plaukais. Rankos - Drakulos letenos su kreivais pirštais. Šitas 22-jų metų kroatas, tas hipis sužavėjo visą Varšuvos publiką savo originalumu! Kur tai matyta? Jo pašalinimas prieš finalą iššaukė didžiulį skandalą. Tai paprasčiausias skandalistas. Ar išgarsėtų, jei nebūtų to skandalo? Tiesa, neabejotinai talentingas...“

O yra ir toks Davido Maiklo („Pianizmo menas“) atsiliepimas: „XXI a. yra kažkokia interpretacinė betvarkė. Iki šių dienų dauguma kritikų į Pogoreličių dar žiūri kaip į blogą berniuką, kuris nemoka gražiai elgtis su klasikine muzika. XX amžius buvo nelaimė novatoriams. Tai buvo nuogos technikos laikai. Nors daug kas kovojo už individualybę ir ekspresiją, bet visi tie kovotojai pralaimėdavo. Pogoreličius - keistas modernistas ir didis poetas, kuris naikina klasicizmo kanonus. Klausant jo, susidaro įspūdis, kad Ivo pats džiaugiasi tuo, kad vieni jo nekenčia, o kiti dievina...“

Internete apie Pogoreličių netgi rašoma, kad jis į sceną išėjo groti su pižama. Peržiūrėjau gal 30 vaizdo įrašų. Visuose pianistas elegantiškai apsirengęs, kultūringai lenkiasi publikai, ir visi koncertai verti tik pagarbos. 

Bet gal po tokios purvinos kritikos norisi groti scenoje vis geriau ir geriau?

Pogorelich Ivo free

Parengė Janina Vainikonytė