Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

DIDIEJI PIANISTAI. DANG TAI SONAS (DANG THAI SON)

Kad būtum geru pianistu - atlikėju, kartu su muzika reikia studijuoti psichologiją, matematiką ir žmogaus anatomiją."

D.T.Sonas

D.T.S.tinka pradžiai

XX-ojo amžiaus antroje pusėje visi įpratome, kad prestižinių konkursų laureatai - tai tik kinai, japonai ir korėjiečiai. Trumpiau - azijiečiai. Egzistuoja nuomonė, kad visa tai tik dėl to, kad jų apskritai labai daug. Tai viena didžiausių nesąmonių, kurią parašė muzikos kritikai. Tad kodėl? Gal dėl to, kad jie labai daug dirba? Irgi ne, nes talentingų ir darbščių žmonių procentas tarp tos pačios tautybės žmonių vienodas. Tai kodėl azijiečiai iš didžiausių pasaulio scenų baigia išstumti mus, europiečius? Prieš 150 metų rytų Azijoje niekas nebuvo net matęs fortepijono, tuo tarpu Europoje jau viešpatavo senos pianizmo mokyklos ir tradicijos. O po 1980-tų metų įvyko naujas bumas: Šopeno konkurso nugalėtoju tapo ne kinas, ne japonas ir ne korėjietis. Viso renginio absoliučiu nugalėtoju tapo vietnamietis DANG TAI SONAS (DANG THAI SON). Po pirmų grojimo fortepijonu klasių karo metu jis buvo priverstas 6 metus negroti. Ta pertrauka nepakeitė jo nepakartojamų pasirodymų konkurse ir tuo paneigė nuomonę, kad viską lemia tik darbas po 8 valandas per parą ir nieko daugiau.

Paprasčiausia, azijiečiai nuo mažų dienų kitaip auklėja vaikus. Jų vaikai visai neturi baimės jausmo, o scenoje tuo labiau. Jie yra išauklėti taip, kad pergalės siekti reikia visada. Niekas nematė kokio nors azijiečių pianisto, kuris scenoje pamirštų tekstą ar turėtų techninių problemų. Tuo tarpu bene visi europiečiai nors kartą gyvenime tų problemų scenoje turi. Tai įtakoja mūsų tradicijos ir, ko gero, netgi religija.   

Dang Tai Sonas vadinamas „legendiniu pianistu“. Taip pat jį vadina „fortepijonų meistru“, kadangi jam grojant visi instrumentai „tampa“ labai gerais. Sonas atlieka daugiausia Šopeno ir kitų XIX amžiaus kompozitorių kūrinius. Įžymiajame F.Šopeno konkurse Varšuvoje jam buvo skirti ir trys specialūs prizai už geriausias mazurkas (nuo Lenkijos radijo), už geriausią polonezą (nuo Šopeno draugijos Varšuvoje) ir už geriausią koncertą fortepijonui su orkestru (nuo Valstybinės filharmonijos). Konkurso finalinėje perklausoje Sonas pirmą kartą gyvenime grojo Šopeno koncertą su orkestru f-moll ir apsiėjo be jokios repeticijos. Jis tiesiog visai nesitikėjo patekti į finalą ir repeticijomis su orkestru perdaug nesirūpino...

„Šitam konkursui aš nebuvau pasiruošęs taip, kaip dauguma kitų dalyvių," -pasakoja Sonas. „Visų pirma, aš neturėjau jokio kostiumo ir išeiginių drabužių, nes jie man paskutiniu metu niekur nebuvo reikalingi. Žinojau tik, kad privalau atrodyti kultūringai ir tvarkingai. Šviesiai pilką kostiumą perklausoms teko pasiskolinti iš vieno kinų studento Maskvoje. Nors švarkas buvo šiek tiek per didelis, bet juokingai neatrodžiau, o tai svarbiausia. Kadangi finalinėje perklausoje groti neplanavau, apie nieką kita negalvojau, tik apie savo kūrinius. Bet kai išgirdau savo pavardę tarp patekusių į finalą, puoliau į paniką. Neturėjau vakarinio kostiumo, o groti reikėjo po dviejų dienų. Išeiginiai drabužiai buvo privalomi. Mano mama susisiekė su Vietnamo ambasada ir paprašė pagalbos. Jie pasiūlė nuostabų siuvėją, kuris per 24 valandas pasiuvo man puikų juodą vakarinį kostiumą. Taigi repeticijos su orkestru teko atsisakyti.“

Tarp kitko, Sonas tame konkurse girdėjo ir I.Pogoreličiaus pasirodymus. Jo nuomone, Pogoreličius buvo pats stipriausias dalyvis, kuris turėjo tapti nugalėtoju vietoj jo.

D.T.Sonas gimė 1958 metais Hanojuje, Vietname. Ketverių pradėjo mokytis pas savo mamą pianistę. Jo mama Thai Thi Lien šiuo metu dar gyva, jai 98 metai. Sono vaikystę sugriovė karas Vietname. Visa jų šeima nuo karo turėjo bėgti į kalnus. Ten Sonui groti fortepijonu nebuvo galimybės, tad keletą metų negrojo visai. Bet tuos metus jis išnaudojo tam, kad pagilintų kitokias savo žinias. Kadangi ten buvo nedidelė mokyklėlė, Sonas pradėjo domėtis matematika. Jam labai lengvai sekėsi ši disciplina, ir būdamas 4-oje klasėje vaikinukas laimėjo I-ą vietą mokyklos matematikų olimpiadoje. Tėvai teigiamai pažiūrėjo į tai, kad Sonas visada, netgi ir karo metu, galės dirbti matematikos mokytoju. Jis ateityje ir tapo mokytoju, bet dėsto ne matematiką, o fortepijoną studentams. O matematikos žinios labai padėjo muzikoje analizuojant kūrinius, studijuojant harmoniją bei apskaičiuojant rankos ir pirštų judesius, norint išgauti tam tikrą garsą.

 

D.S. 10 ties metų

Dešimties metų

Mažai kas žino, kad laureato vardas labai padėjo pianisto tėvui Dangui, kuris daug metų sėdėjo socialistinio Vietnamo kalėjime už tai, kad priklausė literatų organizacijai, kovojančiai už laisvą Vietnamą. Konkurso metu tėvas buvo pabėgęs iš kalėjimo ir gyveno po tiltu. Peršalęs susirgo sunkia plaučių uždegimo forma, o jam, liaudies priešui, buvo uždrausta gydytis. Pasaulinė sūnaus pergalė konkurse viską apvertė aukštyn kojom. Mirštantį tėvą tuojau pat nuvežė į geriausią ligoninę, kur jį išgydė geriausi šalies daktarai. Tėvas mirė tik 1990 metais Hanojuje.         

„Mano vaikystė praėjo karo metu Vietname. Gyvendamas kalnuose, muzikos galėdavau klausytis tik per radiją. Septynerių metų pirmą kartą išgirdau Šopeno muziką, kuria iš karto susižavėjau. Klausydavau jo mazurkų ir noktiurnų. Vakarais kalnuose tvyrodavo ypatinga tyla. Tai žavėjo mane ir paliko įspūdį visam gyvenimui. Bet įgyti techninės grojimo patirties neturėjau galimybės iki karo pabaigos“ - pasakoja pianistas.

1975-1976 m. Sonas mokėsi Hanojaus konservatorijoje, o 1977-1983 metais studijavo Maskvoje. Hanojaus konservatorijoje Sonas mokėsi tik metus, nes karas sutrukdė jam tęsti studijas. Kad būtų galima greičiau kompensuoti praleistą mokymosi laiką, mama atvežė Šopeno kūrinių natas ir muzikos įrašus iš Lenkijos. Jo tikslas buvo dalyvauti Šopeno konkurse Varšuvoje (iki tol pianistas nebuvo dalyvavęs jokiame konkurse).

Kadangi atranka į tarptautinį Šopeno konkursą labai griežta, Sonas turėjo nemažai sunkumų, kad organizacinis komitetas jam leistų dalyvauti. Tai buvo ne be pagrindo, nes jo techninis lygis ne itin atitiko konkurso lygį. Sonui trūko technikos, nes karas padarė savo. Jeigu ne Baškirovas, kuris iškovojo studentui leidimą dalyvauti, gal šiandien vienu didžiuoju pianistu būtų mažiau. Profesorius organizatoriams prisiekinėjo, kad per tuos metus Sonas techniškai labai progresuos. Pagaliau pianistui leido dalyvauti konkurse dėl... jo tautybės.

Dang Thay Son

 

Į D.T.Soną pirmasis dėmesį atkreipė rusų pianistas Izaokas Kaatzas, kuris keliavo po Vietnamą ir rinko mokinius į Gnesinų muzikos mokyklą. Jis tuojau pat sutvarkė Sono dokumentus, kad toliau jis galėtų mokytis Maskvoje. Po poros metų Sonas įstojo į Maskvos P.Čaikovskio konservatoriją pas Vladimirą Natansoną, o vėliau pas Dmitrijų Baškirovą.

1981 metais, netrukus po Šopeno konkurso, Sonas pirmą kartą aplankė Lietuvą. Vilniaus filharmonijos salė buvo tokia pilna, kad net negalėjai patogiai atsistoti. Buvo atliekami tik F.Šopeno kūriniai. Sonas grojo neseniai pirktu nauju fortepijonu „Fazioli“, kurį labai gyrė. Šis instrumentas iki to koncerto nuolat buvo kritikuojamas kaip blogas, baisus fortepijonas. Vietnamietis „pataisė“ tą blogą instrumentą savo koncertu. Tokio garso daug kas iš mūsų nebuvo anksčiau girdėjęs. Per pertrauką kai kuriems klausytojams iškilo klausimas, ar tikrai scenoje pastatytas tas „baisusis“ fortepijonas?

Iš tikrųjų sunku pamiršti tą dainuojantį, aksominį garsą. Paaiškėjo, kad Vilniaus filharmonijos salėje stovi puikus instrumentas, tik juo reikia mokėti groti. Prisiminkime pianisto Olsono žodžius: „Nėra blogų fortepijonų, yra tik blogi pianistai“. Deja, išvažiavus Sonui, tas fortepijonas vėl tapo blogu...

Po trejų metų į Vilnių kartu su D.T.Sonu atvažiavo pats D.Baškirovas. Lietuvos muzikos akademijos salėje profesorius daug pasakojo apie šį retą pianistą, sakė, kad jis pirmą kartą gyvenime dirba su matematiku ir pats iš jo daug ką išmoko. Pasakojo, kad Sonas išstudijavo visą žmogaus kaulų sandarą tam, kad galėtų valdyti visą kūną ir fortepijonas tinkamai atsilieptų. Sonas mums pagrojo Mocarto sonatą C-dur Nr.10. Jis grojo senu, mums visiems žinomu „August Foerster“ instrumentu. Šis fortepijonas buvo vadinamas „tragišku“. Garsas nelygus, bosai beveik neskamba, pedalas akmeninis ir t.t. Tačiau sonata po Sono pirštais suskambo kaip žėrintis krištolo gabalėlis. Neveltui šį atlikėją vadina „fortepijonų meistru“. Po koncerto docentė T.Klimavičiūtė pasakė: „Šis pianistas - tai gamtos stebuklas“.

 

Dang Thay Son.jpg 5

 

Ką į pianizmo meną įnešė D.T.Sonas? Lietuvoje jis buvo 3 kartus. Jo koncertai įrodė, kad:

 

iš tikrųjų visi fortepijonai geri, jei juos galima normaliai suderinti;

jei pianistas laisvai ir įdomiai atlieka Mocarto ir Šopeno kūrinius, visus kitus  kūrinius jis taip pat gros puikiai;

gerą ir įvairų garsą galima išgauti tik žinant žmogaus kūno anatominę sandarą;

atlikėjas privalo būti visapusiškai išsilavinęs;

fortepijoninės technikos problemos žlugdo pianistą.

 

2010 metais Sonas vėl koncertavo Lietuvoje. Programa buvo labai didelė: I-oje dalyje skambėjo visi P.Čaikovskio „Metų laikai", o II-oje - visos Šopeno baladės. Skambant „Metų laikams“, publika sėdėjo tartum sustingusi, daug kas iš klausytojų verkė. Kiekvienas mėnuo turėjo savo koloritą, buvo galima puikiai įsivaizduoti ir vienišą paukštį lyjant, ir žydinčias pakalnutes. Nieko stebėtino, kad po Sono „Metų laikų“ daugelio kitų pianistų atlikimo buvo neįmanoma klausyti. Įdomu, kad tais pačiais metais Vilniuje koncertavo įžymioji argentiniečių pianistė Marta Argerich. Ji buvo pasibaisėjusi tuo pačiu fortepijonu ir kėlė dideles pretenzijas Lietuvos muzikų draugijai. Pasirodo, ne visi didieji pianistai kuklūs ir paprasti.

D.T.Sono pianizmo menas labai skiriasi nuo daugelio kitų įžymių pianistų. Jis labai savotiškas scenoje. Jei nesigirdėtų grojimo, iš šalies susidarytų įspūdis, kad prie instrumento pasodintas manekenas, o ne gyvas žmogus. Grodamas jis visiškai nejuda, jo veidas nekeičia išraiškos. Muzikoje labai daug intelekto, o visos didžiulės emocijos slypi tik pianisto viduje. Nesimato jokių pergyvenimų, tačiau klausytojai sėdi suakmenėję, nes taip smarkiai yra sujaudinti. Beveik visą laiką Sonas groja užsimerkęs. Ir tik tai išduoda, kaip stipriai jis „atsijungęs“ ir nuo mūsų yra labai labai toli... Vyrauja tokia nuostata, kad jei pianistas grodamas prie instrumento sėdi nejudėdamas, muzika dažniausiai skamba nuobodžiai. O čia - visas ilgiausias noktiurnas (pvz., op.48 Nr.2) - tai viena frazė, visa baladė F-dur - irgi tik viena frazė! 

 

Muzikos festivalyje Singapūre2016m. Seminaro metu

Muzikos festivalyje Singapūre 2016 m., seminaro metu

 

Po pergalės konkurse, kaip ir visiems kitiems laureatams, D.Sonui atsivėrė kelias į visus 5 žemynus. Po keleto pirmųjų gastrolių metų pianistas iš Vietnamo išvyko dirbti į Japoniją, Kunitachi muzikos koledžą Tokijuje. Jis ilgą laiką dėstė fortepijono specialybę, dalyvavo seminaruose ir, būdamas toks jaunas, vedė atviras pamokas studentams ir jauniems mokytojams. Per porą metų jis puikiai išmoko japonų kalbą, nors vietnamiečių ir japonų kalbos neturi nieko bendro ir yra visai svetimos. Paprasčiausia jis norėjo ten gyventi ir laisvai bendrauti su japonais. Sonas iki šių dienų bendradarbiauja su Japonija.

 

D.T.S.po koncerto Japonijoje

Po koncerto Japonijoje

 

D.Sono korespondentai nekartą klausė: „Kokiu būdu sugebate išgauti tokį švelnų pianissimo? Gal tai jūsų paslaptis?“ „Ne paslaptis. Reikia turėti naminį gyvūną, šunį arba katę. Juos glostydami, išmoksit judesius, kaip išgauti tokius garsus. Mes su mama laikome šuniuką.“

Įdomus atsakymas, bet juk Rachmaninovas visą gyvenimą laikė šunį, Pogoreličius irgi. Olsonas ir Sajus visą laiką augina katę...

Po kelerių metų darbo Japonijoje Sonas į Vietnamą nebegrįžo. 1995 m. jis emigravo į Kanadą, į Monrealį.

„Myliu šią šalį ir myliu Kanados pasą. Vietname gyventi negalėjau, nes ten nėra nei laisvės, nei taikos.“

 

Monrealis2011mgrojame 4 rankom su madam Lien

Monrealis, 2011 m. Groja 4 rankomis su madam Lien

 

Ir dabar D.T.Sonas gyvena Monrealyje su savo mama. Dirba profesoriumi. Niekada nebuvo vedęs, neturi gyvenimo draugės ir vaikų. Būdamas „maminuku“, jis labai patenkintas gyvenimu. Meilė muzikai ir mamai užpildo visą jo gyvenimą.

 

Dang T.S.su mama

Su mama

 

Parengė Janina Vainikonytė