Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

DIDIEJI PIANISTAI. JUNDI LI (YUNDI LI)

  

 „Man lengviau kalbėti klavišais negu žodžiais.“

Y.Li

images 2

 

Šiandien nemažai pianistų sutraukia tūkstančius klausytojų. Salės pilnos. Beveik visi jie mokėsi Niujorke, Maskvoje ar Londone. Jundi Li visą muzikinį išsilavinimą gavo savo tėvynėje - Kinijoje. Vaikystėje mokėsi Sičuanio muzikos mokykloje, vėliau mokėsi ne koledže, o paprastame Sičuanio Muzikos institute. Būdamas 18 metų, laimėjo I-ąją premiją XIV-jame tarptautiniame Šopeno pianistų konkurse Varšuvoje. Taip jis iš karto išgarsėjo visame pianizmo pasaulyje. 

Yundi Li - tai pseudonimas, kurį dažnai mini ir rašo europiečiai. Tikrasis pianisto vardas yra Li Xi-Xi. Ir tik tada, kai jis pateko į Šiuolaikinę muzikos enciklopediją, jis tapo Li Jundi. Li - pirmasis kinas, laimėjęs Šopeno konkursą. 1955 metais to paties konkurso III-osios vietos laureatu irgi tapo kinas Fu Cunas, kuris 1962 m. Maskvoje Čaikovskio konkurse laimėjo II-ąją premiją (kinų pianistas Fou Ts'ong, g. 1934 m. Šanchajuje, dabar gyvenantis Londone).

Apie jį Li labai daug kalbėjo, nes Fu Cunas vienas iš pirmųjų Kinijoje susidomėjo Vakarų klasikine muzika. Jis ją išpopuliarino savo koncertais, ir gal dėl to šiandien turime tiek puikių Kinijos pianistų. Jundi Li teigia, kad Šopeno kūryba turi daug bendro su Kinijos poezija ir tai būtina perduoti grojant.

 

images 10

 

„Nuo jaunystės pastebėjau, kad Kinijos ir Europos istorija turi daug bendro, todėl mūsų šalių draugystė yra savaime suprantama. Kadangi į Europos konkursą važiavau pirmą kartą gyvenime, jaučiausi neypatingai gerai. Nė vienos Europos šalių kalbos gerai nemokėjau, visai nežinojau tradicijų. Man labai padėjo Fu Cunas, kurio laiškus buvau išsaugojęs nuo vaikystės. Ten jis aprašė, kaip ruošėsi vykti į tarptautinį konkursą Europoje. Mane tie laiškai labai sujaudino, kadangi ir aš pats netrukus turėjau važiuoti į tokį rimtą renginį.“

Jundi Li gimė 1982 metais spalio 7 dieną Kinijoje, Čongčingo mieste. Jo tėvai, paprasti darbininkai, dirbo Čongčingo Sičuanio plieno geležies bendrovėje. Šeimoje muzikų nebuvo. Li nuo vaikystės buvo labai gabus muzikai ir pats išmoko groti akordeonu. Ketverių metų jis grojo prekybos centre taip, kad po paskutinio kūrinio klausytojai jo niekaip nepaleido, vis prašė groti dar ir dar. Vienas žmogus iš publikos atkreipė dėmesį į vaiką ir įkalbėjo tėvus leisti Li mokytis muzikos mokykloje. Būdamas penkerių metų jis laimėjo vietiniame akordeonistų konkurse, o septynerių metų Li buvo atiduotas į Sičuanio Muzikos instituto fortepijono specialybę. Daug metų jį mokė pedagogas Dan Zhaoy. Kai Li pradėjo pas jį mokytis, mokytojas buvo labai nepatenkintas, kad jo rankų pirštai per trumpi, ir jis turės nemažai papildomų sunkumų. Iš tikrųjų, pirštai trumpi, bet jis puikiai prisitaikė - visus sudėtingesnius techninius tekstus groja tarp juodų klavišų toliau nuo centro ir, duok Dieve, kiekvienam taip groti! Nesistebėkime, kad Li pateko į muzikos institutą taip anksti. Kiti vaikai tokio amžiaus dar tik pradeda mokytis 1-oje klasėje. Dauguma didžiųjų talentų bręsta žymiai anksčiau už eilinius vaikus.

Naujas aplankas

 

Tačiau, nors Li ir anksti subrendo, vis tik jo pasirodymas konkurse 2000 metais, būnant 18-os metų ir koncertai 2016 metais skiriasi. Li grojimas tapo kitoks: žymiai daugiau brandos, daugiau vidinio mąstymo. Tai labai girdisi, jei palygintume 22-jų metų Gariko Olsono to paties Šopeno koncerto e-moll atlikimą finalo metu 1970 metais ir aštuoniolikmečio Jundi Li atlikimą. Olsono atlikimas yra tikrai nepakartojamas. Ta pati pergalė, tokie patys aplodismentai ir tie patys garsūs „Bravo!“, bet kam teko girdėti abu atlikimus, tikrai pasakys, kad Olsono atlikimas žymiai brandesnis. Nes šis koncertas yra ypatingai sunkus, ir 18 metų talentui tai perduoti šiek tiek per sunku.

Tai kuo gi visus taip žavi Jundi Li?

Li asmenybė pasižymi daug kuo, kas visai nauja XXI-ame amžiuje. Visų pirma, jis niekur neskuba grodamas, nesivaiko didelių tempų. Ir yra visiškai nepriklausomas nuo orkestro. Tai irgi labai reta, nes didžioji dauguma pianistų nuolat žiūri į dirigentą, stengiasi prisitaikyti prie orkestro. O turi būti atvirkščiai. Li muzikinis mąstymas labai nuoseklus, analitinis. Jis savo atliekamais kūriniais perteikia ilgus pasakojimus, kupinus įvairių išgyvenimų. Tai labai veikia klausytojus. Jie visi sėdi lyg suakmenėję. Jundi būdingas labai švelnus prisilietimas prie klaviatūros. Ir labai daug poezijos. Kartais net perdaug, nes vietomis tampa netgi per sentimentalus. Bet tai žavi publiką, kadangi toks jautrumas, pagrįstas dideliu intelektu, yra labai retas.

Šopeno kūrinius konkurse jaunuolis pateikė labai intelektualiai. Apskritai Li daug kur atrodo ne pagal metus vyresnis. Manau, kad mokslininkai teisingai teigia, jog žmogus turi tiek metų, kiek rodo jo išvaizda ir elgesys. Šopeno konkurse jis buvo vienas jauniausių. Ir ne tik todėl, kad jam buvo tik aštuoniolika. Jis buvo jauniausias tėvas iš visų dalyvių, nes jau buvo vedęs ir turėjo 2 mėnesių dukrelę. Gali būti, kad ankstyvos, bet sėkmingos vedybos iš meilės padėjo jam tapti tikru romantiku muzikoje. Bet kompozitorių-romantikų muziką jis mums perteikia kaip dar neregėtą paveikslą, nutapytą naujomis spalvomis ir naujais išgyvenimais. Jundi Li dėka šiandien girdime visai naują Šopeno noktiurnų atlikimą, naujus, mums neįprastus Šopeno preliudus ir labai savotiškas, dar negirdėtas Bethoveno ir Listo sonatas. Tempai nauji, nuotaikos visai kitos. Apie technikos tobulumą, manau, rašyti nereikia. Li koncertai įrodė, jog šiandien, kad išgarsėtum, visai nebūtina važiuoti mokytis į Vakarus.

 

jundi li

 

„Jam grojant mintyse atjaunėjau gal iki 15 metų. Pradėjau svajoti...“ - rašo  vokiečių muzikologė Juliane Primus.

Būdamas 13-os metų, Li laimėjo Stravinskio konkursą JAV. Šioje šalyje jis taip pat laimėjo I-ą vietą Dino Bachauerio vardo konkurse. 1996 m. jaunasis pianistas laimėjo III-ąją premiją F.Listo konkurse Olandijoje, o netrukus tapo absoliučiu konkurso nugalėtoju Pekine.

 

po rezultatų paskelbimo2000m

Po konkurso rezultatų paskelbimo, 2000 m.

 

Kad sūnus turėtų visas sąlygas mokytis fortepijono meno, Li tėvai persikėlė gyventi į Pietų Kiniją. Pietų Kinijos klimatas visai kitoks, nėra žiemos. Mama nustojo dirbti ir prižiūrėjo Jundi, kad jam nereikėtų rūpintis buities ir finansų problemomis. Mokslas muzikos institute buvo brangus, ir tėvai gyveno labai taupiai. Tačiau po metų ir vėliau Li buvo paskirta ne viena stipendija studijoms, ir jam tereikėjo tik dirbti ir dirbti. Be to, Li dar lankė šachmatų kursus ir tapo vienos aukštesniųjų mokyklų olimpiadų nugalėtoju. Tai tik įrodo, kad nebūtina kiaurą dieną sėdėti prie fortepijono. Svarbu tik, koks tas darbas.

Po laimėjimų konkursuose visa giminė rūpinosi pianistu, kuris nuo mažų dienų buvo neeilinis talentas, galintis išgarsinti Vakarų muzikos pasaulyje Kiniją. Labai greitai Li pasiekimai įrodė, kad niekas neklydo. Yra daug tikrų menininkų, kurie širdies gilumoje nuo mažų dienų yra suaugę ir puikiai žino, ko nori ir ko reikia siekti.

 

images 11

Pats gaminti nemėgstu

 

Didžioji dalis atlikėjų pasižymi temperamentu ir emocionalumu. Tuo tarpu Li kaip tik to dažniausiai nedemonstruoja. Daugelio kritikų nuomone, Li yra labai sudėtingas ir per šaltas. Tačiau labai keista, kad vieni kritikai aprašo Li kaip labai emocionalų ir subtilų pianistą-romantiką, o kiti jo grojime neįžiūri jokių emocijų, tik sausą intelektą ir techniką. Nejaugi muzikos kritikų ausys taip skirtingai girdi?

Tačiau Jundi Li asmenybė tikrai nepaprasta. Ir kai kuriais momentais jam norisi palinkėti daugiau kuklumo. Būdamas visai jaunas, jis tikrai buvo paprastesnis ir labiau gerbiantis publiką. Kada po kiekvieno atlikto kūrinio salė ploja, paprastai yra priimta atsistoti ir nusilenkti. Tai tikrai ne paslaptis pianistui, kuris tiek daug koncertuoja. Ir aišku, kad jam ne vienas iš artimųjų tai sakė. Publikai plojant tarp kūrinių, Jundi sėdi toliau ir kažkodėl nemato prasmės tai keisti. Kolkas „didybės manija“ nugali kuklumą... Net Lang Langas, kuris kuluaruose ir spaudoje vadinamas „narcizu“, netingi atsistoti ir nusilenkti publikai visada, kai jam plojama.

Kinijoje šiuo metu tarp žymiausių pianistų yra dvi didžiausios žvaigždės: tai Jundi Li ir Lang Langas. Jie bendraamžiai, ir publika ilgą laiką vienodai dievino juos abudu. Lang Langui Margaret Tečer pati asmeniškai viešai įteikė gėlių puokštę, o Li portretas puikuojasi ant sportinių marškinėlių, kurie brangiai parduodami. Honkonge Li atliekamos Paganinio-Listo „Kampanelos“ įrašas skamba mobiliųjų telefonų signaluose.

 

YundiOnTour 0

 

Li taip nejaudintų klausytojų, jeigu ta vidinė ugnis liepsnotų visą laiką. O tokie „degantys“ pianistai, po kurių garsais vienodai „liepsnoja“ ir Mocartas, ir Bachas, ir Šopenas greitai nusibosta. Jų koncertų salėse laikui bėgant atsiranda vis daugiau laisvų vietų.

Norėtųsi paminėti Li koncertą JAV 2008-tais metais prestižinėje Karnegi Hall salėje. Buvo pilna klausytojų, ir Li grojo tik Šopeno kūrinius - visus 24 Šopeno preliudus ir visas balades. Preliudai ir baladės suskambo kaip niekada negirdėti nauji kūriniai. Visos baladės buvo absoliučiai skirtingos. Gal 3-ojoje As-dur baladėje trūko šviesios nuotaikos ir optimizmo, bet tai irgi gana reta traktuotė Šopeno muzikoje. Ypač nepakartojama, kupina didžiulės įtampos ir liūdesio buvo paskutinė baladė f-moll Nr.4. Tai kūrinys, kuris labai gerai žinomas visiems pianistams ir kitiems muzikams-profesionalams. Viduryje kūrinio kulminacija - didžiulis ppp, po kurio seka ilga „luft pauzė“. Ir staiga pasigirsta plojimai, nors po tos pauzės dar yra apie 2 puslapius puikios muzikos. Viduryje kūrinio nuaidėjus plojimams, Li tik pakėlė dešinės rankos rodomąjį pirštą ir pamosikavo juo klausytojams kaip vaikams, kad nutiltų... Pianistas buvo pasibaisėjęs publikos tamsumu ir nemokšiškumu. Juk koncertas vyko ne kaime ir ne džiunglėse, o salėje, kur susirenka visa Niujorko ir kitų šalių muzikų aukštuomenė: pianistai, melomanai ir kiti muzikai! Gėda, didelė gėda Niujorko mokytojams ir dėstytojams, kad jie tinkamai neaugina koncertų klausytojų. Vilniaus filharmonijoje tokie akibrokštai kūrinio viduryje jau nebepasitaiko, plojimai kartais pasigirsta tik tarp kūrinio dalių.

Dar noriu papasakoti apie didelę stambių instrumentų bendrovių konkurenciją meno renginių metu. Nors šį liūdną faktą kažin ar kas nors pajėgus pakeisti, pabandysiu šiek tiek tai apibūdinti. Mums visiems žinomos 2 fortepijonų firmos - „Yamaha“ ir „Steinway“ nuožmiai kovoja tarp savęs. Įžymiems atlikėjams pastoviai mokami nemaži pinigai, kad jie sudarytų sutartis ir koncertuotų vien tik jų firmos instrumentu. Nors visi fortepijonai yra geri, bet vis tik kiekvienas fortepijonas yra kitoks. Labai daug įžymių pianistų ne kartą minėjo, kad visi geriausi „Steinway“ firmos fortepijonai yra labai skirtingi.

Gali būti, kad tos sutartys ir sugadino Li koncertą Varšuvoje 2016 metais, nes dėl pasirašytos sutarties jam buvo paprasčiausia uždrausta rinktis kitos firmos fortepijoną. Instrumentas buvo visai naujas. O ką tik pastatytu kad ir geriausiu pasaulyje fortepijonu reikia nors 1-2 dienas šiek tiek pagroti. Spaudoje koncertas labai sukritikuotas dėl blogo garso, o visa kaltė suversta fortepijonui. Atlikėjas nebuvo kritikuojamas, bet visur rašyta, kad Li jau seniai „pakabintas“ ant „Steinway" instrumentų ir jei grotų „Yamahos“ instrumentu, viskas būtų žymiai geriau. Gera „Yamaha“ iš tikrųjų žymiai spalvingesnė ir pati „prisitaiko“ prie pianisto. Bet aš manau, kad čia ne fortepijono kaltė. Koncertas tik parodė, kad Li per 16 metų nuo 2000 m. vykusio Šopeno konkurso nelabai progresavo. Šešiolika metų jaunam pianistui puikus laikas augimui.

 

images 7

 

Nuo šių dviejų firmų konkurencijos labai nukenčia ir pradedantys pianistai-atlikėjai. 2015 m. viename konkurse nuo kovos tarp instrumentų firmų labai nukentėjo stipriausia konkurso dalyvė amerikietė Kate Liu. Po puikaus pasirodymo I-ame ture, grojant „Yamaha“, II-ame ture jai buvo pasiūlyta groti „Steinway“ instrumentu. Bet, pagrojusi juo porą minučių, ji vėl pasirinko „Yamahą“. Pianistė buvo nepalyginamai aukščiau už kitus ir labai ryški individualybė. Bet jai paskirta tik III-oji vieta - „bausmė“ už netinkamą fortepijono pasirinkimą... Ir K.Liu buvo ne šiaip sau be priežasties nubausta - po renginio spaudoje pasirodė statistika: „31 pianistas pasirinko „Yamahą“, 29 – „Steinway“ ir tik 3 – „Fazioli“. Kitas K.Liu fortepijono pasirinkimas nebūtų „Steinway“ sudaręs antireklamos (šiandien visuose stambiuose tarptautiniuose renginiuose ir rečitalių koncertuose pianisto pasirinkimui visada statomi 3 įžymiausių pasaulio firmų „Yamaha“, „Steinway“ ir „Fazioli“ fortepijonai). Tarp kitko, per finalinę to konkurso perklausą su orkestru dėl laiko stokos visiems dalyviams buvo pastatytas tik „Steinway“. Ir niekad nebus žinoma, ar tos pianistės pasirodymas, grojant „Yamahos“ instrumentu, nebūtų buvęs daug geresnis? Verslas verslu, tačiau firmų kovos ir tokių sutarčių sudarymai su jaunais ir nepatyrusiais pianistais turėtų būti griežtai uždrausti visuose rimtuose renginiuose.

Po didelių pergalių Jundi Li dar mokėsi Hanoveryje (Vokietija), tačiau visada dievino Aziją ir po neilgų studijų grįžo į Kiniją.

 

images 15

Su mokiniu Pekino muzikos mokykloje

 

Šiuo metu Li koncertuoja visame pasaulyje, o gyvena ir dirba Pekine. Jis yra buvęs ir Lietuvoje. Mūsų laikraščiai savo komentaruose nieko blogo apie Li neparašė, tik gera. Ir nebuvo ką kritikuoti, nes tokio lygio pianisto koncertas Lietuvoje - didelė šventė.

Parengė Janina Vainikonytė