Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

Armėnijos nacionalinės mokyklos kūrėjas – kompozitorius Komitasas Vardapetas

Vardapet Komitas

 

Armėnijos meno istorija – tai tautos, kilusios iš tūkstantmečių gelmės, istorija. Ji susideda iš laiko atkarpų, kada armėnų tauta, kurdama savo valstybingumą, formavo savąją kultūrą. Šiandien tai istorija, kurią nušviečia rašytiniai šaltiniai, tyrinėjimai, įstabūs meno klodai visose srityse: muzikoje, architektūroje, literatūroje, istorijoje, vaizduojamajame mene. Visa tai suteikia istorijai vientisumo ir darnumo. Nepaisant daugkartinių praradimų, tauta išsaugojo savąjį tapatumą, kovodama už laisvę ir nepriklausomybę.

Pirmojo tarptautinio fortepijono muzikos festivalio „Draugystės tiltai. Lietuva – Armėnija“ partneriu tapo Armėnijos Vanadzoro miesto Komitaso vardo meno mokykla. Ji pavadinta didžio žmogaus vardu. Komitasas Vardapetas (tikrasis vardas Soghomon Soghomonian) - armėnų kunigas, muzikologas, kompozitorius, aranžuotojas, dainininkas, chorvedys, yra laikomas Armėnijos nacionalinės mokyklos įkūrėju. Gimė 1869 metais rugsėjo 26 dieną Anatolijoje (Turkija), Kutinos mieste. Bedžiaugsmė, kupina netekčių buvo Komitaso vaikystė. Našlaičiu jis tapo neturėdamas nė vienerių metų. Vaiko globėja tapo močiutė. Būdamas 11 metų neteko ir tėvo.

Soghomoną dažnai matydavo miegantį ant šaltų skalbyklos akmenų. Jis nuostabiai dainavo, todėl neatsitiktinai Kutinoje jį vadino „mažu valkataujančiu dainininku“. 1881 metais 12-metis Soghomonas savo nuostabaus balso dėka buvo išrinktas mokytis dvasininkų seminarijoje. Tuo metu Kutinoje buvo uždrausta armėnų kalba, berniukas kalbėjo tik turkiškai. Dėl išskirtinių gebėjimų Soghomonas per trumpą laiką įveikė visas kliūtis ir tobulai įvaldė armėnų kalbą. 1893 m. baigęs mokslus seminarijoje tapo kunigu ir buvo paskirtas muzikos mokytoju. Tuo pat metu jis įkuria chorą, liaudies instrumentų orkestrą, rašo pirmuosius tiriamuosius darbus apie armėnų bažnytinę muziką. Tais pačiais metais išvyksta studijuoti į Peterburgo konservatoriją. Tolimesnis jo gyvenimas susijęs su Europos muzikos centru – Berlynu, kur jis išvyko studijuoti gavęs stambiausio armėnų naftos magnato Aleksandro Mantašiano finansavimą. Komitasas įstojo į privačią profesoriaus Richardo Šmidto konservatoriją. Besimokydamas susipažino su europietiška muzika, taip dar labiau praplėsdamas jau turimas muzikos žinias. 1899 m. Komitasas grįžta į Ečmiadziną, toliau tęsia savo muzikinę veiklą. Lankosi įvairiuose Armėnijos rajonuose, užrašo tūkstančius armėnų, kurdų, persų ir turkų liaudies dainų, rašo jų aranžuotes, tęsia darbą ties opera „Anuš“, kurią pradėjo dar 1904 metais. Ši jo veikla nepatiko bažnyčiai. Konfliktas taip įsismarkavo, jog Komitasas parašė prašymą atleisti jį iš pareigų ir suteikti galimybę ramiai gyventi ir kurti muziką. Šis prašymas lieka nepatenkintas, o persekiojimas tampa dar aštresnis. 1910 metais Komitasas palieka Ečmiadziną ir išvyksta į Konstantinopolį. Jis vylėsi, kad ten ras tokią bendruomenę, kuri jį supras, apgins, padės įgyvendinti svajones. Komitasas norėjo įkurti nacionalinę konservatoriją, su kuria siejo armėnų tautos muzikos ateitį. Deja, jo idėjas pasitikdavo tik šaltas valdininkų abejingumas. Konstantinopolyje Komitasas organizuoja mišrų chorą „Gusan“, kurio koncertinėje programoje pagrindinė vieta priklausė armėnų liaudies dainoms. Tačiau ir Konstantinopolyje Komitasas nerado bendraminčių, kurie jam būtų padėję įgyvendinti kūrybinius sumanymus.

Pirmojo pasaulinio karo metu Osmanų imperijos vadai surengė žvėriškas armėnų skerdynes. 1915 metais, balandžio mėnesį, kartu su daugeliu įžymių armėnų rašytojų, gydytojų, teisininkų, buvo areštuotas ir Komitasas. Po arešto, jis ištremtas į Anatolijos gilumą, kur tapo žvėriško armėnų genocido liudininku. Išgyventas košmaras paliko neišgydomą žaizdą jo sieloje. 1916 metais Komitaso sveikata pašlijo, ir jis pateko į psichiatrijos kliniką. Armėnų muzikos genijus savo paskutinį prieglobstį rado Paryžiuje, gydymo įstaigoje „Vil-Žuif“, kur praleido beveik 20 metų. 1935 m. jo gyvybė užgeso, o 1936 m. palaikai buvo pervežti į Armėniją ir palaidoti Jerevane. Šio tragiško likimo žmogaus vienu didžiausių nuopelnų laikoma tai, kad jis keliaudamas po kaimus rinko ir užrašinėjo armėnų liaudies dainas ir šokius. Jų surinko apie 3000, bet iki šių dienų išliko tik apie 1200, nes genocido metu dalis jų buvo prarasta. Komitaso manymu, tautos dvasią geriausiai atskleidžia jos tautiniai šokiai ir dainos: tautos išgyvenimai atsispindi šokių ritmuose ir judesiuose, o dainos atskleidžia savitas kalbos intonacijas. Komitasas spėjo padėti patvarų pamatą naujosios armėnų profesionaliosios muzikos plėtrai. Šis kūrėjas tapo unikalių etnografinių darbų, epinių pasakojimų autoriumi bei armėnų liaudies dainų rinkinių sudarytoju.

Kauno Miko Petrausko muzikos mokyklos vyr. mokytoja Svetlana Pūkienė