Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

DIDIEJI PIANISTAI. SVIATOSLAVAS RICHTERIS (SVIATOSLAV RICHTER)

 

rich

Didysis rusų pianistas Sviatoslavas Richteris (1915-1997) gimė pianisto, vargonininko ir kompozitoriaus šeimoje. Jo tėvas – vokiečių tautybės Teofilis Richteris mokėsi Vienoje. Dėstė Odesos konservatorijoje ir dirbo liuteronų bažnyčioje vargonininku. Mama Anna Moskaliova irgi buvo vokietė pagal močiutę. Jos močiutės mergautinė pavardė – fon Reinkė, ji buvo vokiečių kilmės dvarininkė.

S.Richteris gimė 1915 m. Žitomire. 1916 m. šeima persikėlė į Odesą. Sviatoslavas nuo mažų dienų pradėjo mokytis groti pas tėvą, kuris jam buvo didelis autoritetas, jis pastoviai klausydavosi tėvo grojimo. Daug šaltinių tvirtina, kad S.Richteris buvo „saviveiklininkas” ir negavo profesionalaus muzikinio išsilavinimo. Bet tai nesąmonė, nes Sviatoslavo grojimas nuo jaunystės buvo profesionalus. Įdomu tai, kad pianistas nei vaikystėje, nei vėliau negrojo gamų ir etiudų, todėl jį ir vadino saviveiklininku. Bet čia ir yra mįslė: kokiu būdu Richteris įgavo tokią stulbinančią techniką, jeigu jis niekada negrojo etiudų?

 

Sviatoslav Richter photo

Pianistas augo labai neturtingoje šeimoje, mama iki 5 metų visiškai juo nesirūpino. Sviatoslavą užaugino teta. Slava labai smulkiai aprašė savo įspūdžius iš vaikystės, nes turėjo ir literatūrinių gabumų. O svajojo tapti dirigentu... Aprašė net nuobodų vaizdą, kuris matėsi iš jo kambariuko: „...pro langą matėsi tamsi ir nešvari kaimyninio namo siena...”; „Mano didelis stalas buvo labai apkrautas pieštukais, sąsiuviniais bei dar daug kuo”. Pianistas nuo ankstyvos vaikystės dievino kiną. Šeštadieniais jie su teta būtinai eidavo į kino teatrą. Sviatoslavas tokius savaitgalius prisiminė ir aprašė su didele meile.

Būdamas 15 metų S.Richteris pradėjo dirbti koncertmeisteriu Odesos filharmonijoje. Pirmas jo solinis pasirodymas įvyko 1934 m. Odesoje. Koncerto repertuaras buvo sudarytas iš F.Šopeno kūrinių. Netrukus po to Sviatoslavas pradeda dirbti koncertmeisteriu Odesos Operos teatre. Jo viltys tapti dirigentu nepasiteisino. 1937 m. S.Richteris įstojo į Maskvos konservatorijos profesoriaus Heinricho Neihauzo fortepijono klasę. Vėliau Neihauzas pats sakė, kad tokio mokinio jis laukė visą gyvenimą. Įdomiausia, kad profesorius kalbėjo, jog jis nieko naujo Richterio neišmokė. Slava lankėsi tik jo pamokose, o kitas disciplinas ignoravo. Rezultatas buvo toks, kad, nežiūrint neeilinio talento, Richteris buvo pašalintas iš konservatorijos. Pianistas grįžo atgal į Odesą, bet, tarpininkaujant Neihauzui, neužilgo buvo priimtas atgal į konservatoriją. Nežiūrint aukšto pianistinio lygio, S.Richteris diplomą gavo tik 1947 metais. 1940 m. pianistas koncertavo Maskvoje ir pirmas atliko S.Prokofjevo Šeštąją sonatą. O po mėnesio jis pirmą kartą koncertavo su orkestru.

richter2 3

Antrojo pasaulinio karo metu Richteris lieka Maskvoje. Jo tėvas Odesoje buvo areštuotas ir neužilgo sušaudytas, kaip ir kiti vokiečiai. Karo pabaigoje S.Richterio motina su besitraukiančiais vokiečiais emigravo į Vokietiją ir ten liko. Pats S.Richteris daug metų galvojo, kad ji žuvo. Karo metu jis koncertavo daugelyje TSRS miestų, grojo Leningrade blokados metu. Buvo atlikta daug naujų kūrinių, tarp kurių buvo ir Septintoji S.Prokofjevo sonata.

Po karo, 1945 m. Richteris laimėjo I-ąją vietą (pasidalino kartu su V.Meržanovu) 3-ame Visasąjunginiame konkurse. Po konkurso jis tapo įžymus visoje šalyje ir visame Rytų Europos šalių bloke. Taip pat po karo S.Richteris susipažįsta su dainininke Nina Dorliak, kuri neužilgo tampa jo žmona. Kai kurie biografai šią santuoką laiko fiktyvia. Ji buvo reikalinga Richteriui kaip konspiracija, nes jis buvo gėjus, o apie tokius dalykus tarybiniais laikais kalbėti ar rašyti buvo griežtai uždrausta.            

Ilgą laiką S.Richteriui koncertuoti Vakaruose buvo draudžiama, kadangi jis draugavo su „liaudies priešais”, kurie netoleravo tarybinių pažiūrų. Pvz., tai buvo violončelininkas M.Rostropovičius, poetas B.Pasternakas, kompozitorius S.Prokofjevas. Pastarojo muzika buvo uždrausta, bet Richteris vis tiek ją visur grojo. 1952 m. vienintelį kartą pianistas išėjo į sceną kaip dirigentas, o solistu buvo „liaudies priešas” M.Rostropovičius, kuris vėliau emigravo į Vakarus. Tada pirmą kartą buvo atlikta ir Devintoji S.Prokofjevo sonata. Tais pačiais metais S.Richteris suvaidino Ferenco Listo vaidmenį filme „Kompozitorius Glinka”.

1960-1980 m. S.Richteris labai aktyviai koncertuoja po visą pasaulį, tuo metu jam jau buvo leista išvykti. Kasmet jis groja vidutiniškai po 70 ir daugiau koncertų. Jis koncertuodavo visur, bet labiausiai mėgo groti nedidelėse kamerinėse koncertų salėse. Reikia paminėti ir tai, kad šiandien tokie koncertai kamerinėse salėse labai populiarūs. Pirmas tokio tipo koncertus pradėjo būtent S.Richteris. Jis nemėgo daryti įrašų, tačiau daugybės jo koncertų įrašų dėka dabar mes turime didžiulę „gyvą” pianisto fonoteką.

Sviatoslav Richter 1TbP59t maza

S.Richterio repertuaras milžiniškas: nuo baroko iki XX a. muzikos. Dažnai buvo grojami didžiausi ciklai, pvz. visas J.S.Bacho „Gerai temperuotas klavyras”, R.Šumano visos „Fantastinės pjesės”, „Margi lapeliai”, visi J.Bramso „Intermezzo”, S.Prokofjevo „Akimirkos”, A.Vėberno „Variacijos” ir kt. Atlikėjo repertuare žymią vietą užima J.Haidno, F.Šuberto, F.Listo, F.Šopeno muzika. Pianisto atlikimas pasižymi ypatingu individualumu. S.Richteris labai dėmesingai vykdė visus autorių nurodymus ir tai rodo jo pagarbą kompozitoriams. Jis atkūrė laikmečius ir epochas, stilių. S.Richteris laikomas vienu didžiausių XX amžiaus pianistų.

richter appart

Pianistas bendravo ir su kitomis didžiomis asmenybėmis. Draugystė jį siejo ir su įžymiu dailininku Pablo Pikaso. Gavęs naują butą, S.Richteris dažnai jį kviesdavosi pas save. Pikaso jam patarė, kaip namuose surengti paveikslų, kuriuos jis buvo surinkęs, parodas. S.Richteris labai domėjosi daile, ilgą laiką mokėsi pas dailininkę I.Trojanovskają tapybos ir pats tapė. Jo paveikslai labai įdomūs, ryškių spalvų. Jei jis jaunystėje būtų mokęsis dailės akademijoje, iš jo būtų išėjęs puikus dailininkas. Trijuose S.Richterio buto kambariuose buvo įrengta salė, kurioje buvo rengiamos tikros paveikslų parodos, joms buvo nuomojami paveikslai. Didelę sensaciją sukėlė Pikaso darbų paroda Richterio bute. Ją aplankė daug užsieniečių ir vietinių Maskvos menininkų.

S.Richteris buvo ir nuostabus ansamblio meistras, profesionaliai akompanavęs dainininkams ir stygininkams. D.Fišeris-Diskau, M.Rostropovičius, N.Dorliak, B.Britenas, D.Oistrachas, D.Šafranas, J.Bašmetas – tai menininkai, su kuriais S.Richteris buvo sukūręs puikius duetus.

beethoven violin sonatas nos. 4 5 sviatoslav richter oleg kagaan asd 3295 1215 p 36d2eb07 c14f 4913 bded c931f582ab61 1024x1024

 

Būdamas tarybiniu pianistu Richteris dažnai dėl to kentėdavo, kai koncertuodavo Vakaruose. JAV jo koncertas buvo nutrauktas kaip protestas prieš Tarybų Sąjungą, nors pianistas su politika neturėjo nieko bendro. Panašiai su juo buvo pasielgta ir koncertuojant Londone. Net koncerto recenzija laikraštyje buvo nekokia: „...tokius ir dar geresnius pianistus mes ir patys turime”. Kritika pasikeitė tik po dviejų Listo koncertų su orkestru – teko parašyti teigiamą straipsnį.

Maestro niekada nesėdėdavo konkursų vertinimo komisijose. Jis netgi atsisakė dirbti prestižinio P.Čaikovskio konkurso vertinimo komisijoje, nors buvo labai kviečiamas.

- Nenoriu, kad mano parašas būtų ten, kur vyksta tiek daug neteisybės, - sakė jis.

Pianistas buvo be galo ryški, labai originali asmenybė. Pavyzdžiui, jis ignoravo televiziją, o televizorių vadindavo „dėže bukapročiams”. Jis nesuprasdavo, kaip žmonės turi tiek daug laiko žiūrėti televizorių (tarybiniais laikais buvo tokios TV laidos, kad tikrai keista, kaip žmonės jas žiūrėjo). Pianistas apskritai nemėgo kalbėti ir pasakoti apie save bei savo privatų gyvenimą, bėgo nuo žurnalistų, vengė interviu.

Jis turėjo nemažą savo artimų žmonių ratą, juos labai vertino ir gerbė. Po H.Neihauzo mirties jis vienas suorganizavo pas save profesoriaus gimtadienį, specialiai paruošė vaišes ir atitinkamai papuošė salę, iškabindamas visas profesoriaus nuotraukas. „Visur jautėsi Neihauzo dvasia, lyg jis būtų tarp mūsų,” - rašė jo buvusi mokinė V.Gornostajeva.

S.Richteris niekada nedėstė, pedagoginio darbo nekentė, nepripažino jokių seminarų ir meistriškumo kursų.

Šio pianisto pavardė žinoma viso pasaulio muzikologams, atlikėjams ir melomanams. Jo įrašai šiandien yra viena didžiausių brangenybių klasikinės muzikos lobyne. S.Richteris gyvens tarp mūsų visada.

220px RICHTER 3

Parengė Janina Vainikonytė