Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

DIDIEJI PIANISTAI. DMITRIJUS BAŠKIROVAS (DMITRIJ BAŠKIROV)

                                   

 

Tik nuo pedagogo priklauso, kaip susiklostys jo mokinio gyvenimas.

                                                     D.Baškirov

po kursų

Legendinis rusų pianistas ir pedagogas Dmitrijus Baškirovas gimė 1931 m. Gruzijoje, Tbilisio miesto inteligentų šeimoje. Jo tautybė nėra labai aiški, bet pagal daugelį šaltinių jis yra gruzinas. Esant tarybiniam režimui, jo tėvai nenorėjo skelbti savo tautybės ir sakėsi esą rusai. Visą pradinį ir vidurinį muzikinį išsilavinimą Dmitrijus gavo Gruzijoje, mokėsi ir baigė dešimtmetę muzikos mokyklą pas Anastasiją Virsaladzę (įžymios pianistės Eliso Virsaladze močiutę).

Po muzikos mokyklos D.Baškirovas toliau mokytis važiuoja į Maskvą ir iš karto įstoja į Maskvos konservatoriją. Mokosi pas prof. A.Goldenveizerį. 1954 m. jis baigia konservatoriją puikiais balais ir tęsia mokslus aspirantūroje.

1955 m. D.Baškirovas tampa M.Long - Ž.Tibo konkurso Didžiojo prizo Paryžiuje laimėtoju. Nuo tada prasideda jo pasaulinė karjera. 1957 metais, būdamas vos 26 metų, jis pakviečiamas dėstyti Maskvos konservatorijoje, o 1970 m. gauna medalį Cvikau mieste (R.Šumano gimtinė Vokietijoje) už puikų Šumano muzikos atlikimą.

1977 metais D.Baškirovas tampa profesoriumi.

Nuo 1991 metų prof. D.Baškirovas dirba Ispanijoje, Madrido karalienės Sofijos aukštojoje muzikos mokykloje (Escuela Superior de Musica Reina Sofia).  

namuose

 

D.Baškirovas nuo jaunystės išsiskyrė iš aplinkinių. Išraiškingas, gyvas veidas, ypatingas emocionalumas, temperamentas ir didžiulė energija - visa tai kartu būdinga tik nepaprastai talentingam žmogui. Jam plojo Filadelfijoje, Madride, Novosibirske ir dar daug kur. Vilniuje D.Baškirovas koncertavo daug kartų ir taipogi žavėjo visus. Vienas koncertas Vilniuje, kuriame teko dalyvauti ir šių eilučių autorei, prasidėjo gan originaliai. Artistas vėlavo, bet visi žinojo, kad vėluoja lėktuvas ir koncerto gali iš viso nebūti. Maždaug po 20 minučių staiga scenoje pasirodė D.Baškirovas ir nusilenkęs, nieko nelaukdamas pradėjo puikiai groti Mocarto Fantaziją c-moll. Lėktuvas nusileido, ir jis nuskubėjo iš karto tiesiai į sceną. Jam nereikėjo nei „prasigroti”, nei psichologiškai nusiteikti...

laimės minutės

Laikas jo gyvenime daug ką keitė, tik visai nepakeitė charakterio. Jis iki senatvės liko kaip visada impulsyvus ir greitai užsidegantis. Šios pianisto savybės aiškiai matosi ir jo mene. Jo veiklos spalvos neišbluko ir liko tokios pat ryškios kaip jaunystėje. Visas D.Baškirovo grojimas kupinas susijaudinimo. Bet kitaip jis negalėtų jaudinti klausytojų. Nėra nė vieno klausytojo, kuris kritikuotų Baškirovą dėl to, kad „su metais dingsta jo grojimo ugnis ir jaunatviškumas". Amžinai kažko beieškantis D.Baškirovas turėjo ir nesėkmingų koncertų. Būtent dėl to jis daug ko išmoko ir įgijo didesnės patirties tolimesnei sėkmei.

Kritikai savo straipsniuose D.Baškirovą dažnai vadina „pianistu-romantiku”. V.Sofronickis (įžymus rusų pianistas) sakė: „Yra ir šiuolaikinis romantizmas, o ne tik XIX a. romantizmas, jūs sutinkate?” Kokio kompozitoriaus kūrinius D.Baškirovas begrotų - Bacho ar Šumano, Haidno ar Bramso - pianistas juos interpretuoja taip, lyg tie kūriniai būtų parašyti dabar. Tokio tipo atlikėjams kiekvienas kompozitorius yra šiuolaikinis. Jie visus kūrinius interpretuoja kaip savo minčių atspindį. Kompozitoriaus mintys perduodamos kaip savo mintys. Sunku teigiamai vertinti atlikėją, kuris atlieka kūrinį, tartum pateikdamas relikviją iš muziejaus. Atlikėjas turi atkurti SAVO, MŪSŲ DIENŲ EPOCHĄ. Tai dar viena priežastis, leidžianti D.Baškirovą vadinti šiuolaikinio romantizmo atstovu.

Pianistas dabartiniu metu jau nekoncertuoja dėl senyvo amžiaus. Tačiau jis mums visiems dar labai daug duoda, nuolat vesdamas atvirus meistriškumo kursus, į kuriuos durys atviros visiems ir visi kursai yra filmuojami.

seminaro metu

Laikraščio „Izvestija” korespondentas sutiko D.Baškirovą Maskvos konservatorijoje ir užkalbino:

- Jau kurį laiką jūs nekoncertuojate. Kodėl?

- Aš nekoncertuoju jau 3,5 metų. Kai man sukako 80, aš sau pasakiau: „geriau - negaliu, o blogiau nenoriu”. Nuo to laiko aš visiškai atsidaviau pedagogikai, kurią visada mėgau labiau nei grojimą.

- O kodėl jūs nedėstote Maskvoje?

- Todėl, kad vadovauju fortepijono katedrai Madrido karalienės Sofijos muzikos akademijoje. Maskvoje aš dėsčiau 35 metus. Tuo garbingu profesoriaus vardu aš didžiuosiuosi iki mirties. O vienu metu dirbti Madride ir Maskvoje neįmanoma. Kodėl, eidamas 9-ąjį dešimtmetį aš turėčiau vienu metu dirbti dviejose valstybėse?

- Ar tiesa, kad jūs emigravote į Ispaniją?

- Nesąmonė! Ten aš net buto neturiu. Į karalienės Sofijos mokyklą suvažiuoja profesoriai iš viso pasaulio. Prie mokyklos daug kas turi po kambarį. Atvažiuojama 8-oms dienoms per mėnesį ir dirbama nuo ryto iki vakaro. Likusias mėnesio dienas už mus dirba asistentai. Tokia originali ten sistema. Bet gyvenu aš Maskvoje. Žodis „emigrantas” man visai netinka. Per vėlu mano amžiuje emigruoti. Kai anksčiau konfliktavau su valdžia, buvo motyvas emigruoti. Deja, tada neemigravau, o gaila. Tai kur man, senam, dabar važiuoti?

- Koks motyvas buvo dar anksčiau, kad jūs neišvažiavote?

-1980 metais mane „uždarė” TSRS teritorijoje be leidimo gastroliuoti užsienyje. Mano dukra Jelena Baškirova ištekėjo už žymaus latvių smuikininko Gidono Kremerio ir pabėgo iš tarybinio rojaus į Vakarus, todėl buvo bijoma, kad ir aš gastrolių metu padarysiu tą patį. Tas šėšėlis krito man iki 1989 metų, aš galėjau kiek tik noriu koncertuoti, bet tik TSRS teritorijoje. 1989 m. man buvo vėl leista koncertuoti visur. Neseniai sužinojau, kad norinčių mokytis Maskvoje skaičius labai sumažėjo. Jaunimo nuomone, puikių dėstytojų beveik neliko: vieni išmirė, o kiti išvažiavo į užsienį. Šiandien daugiau gabių studentų atvažiuoja į Madridą negu į Maskvą. Tai irgi viena iš priežasčių, dėl ko aš išvykau dirbti į Ispaniją.

- O kodėl būtent į Ispaniją?

- Kadangi klimatas ten panašus į Gruzijos klimatą.

- Ar turite svajonę?

- Taip. Noriu kuo ilgiau būti pedagogu. Jei to nebebus, tada man galas.

- Kiek vidutiniškai kartų per metus koncertavote?

- Kasmet buvo vidutiniškai tas pats kiekis - 55 koncertai. Tai nėra labai daug, palyginus su kai kuriais kitais pianistais. Bet man svarbiausia ne koncertų kiekis, bet jų kokybė.

po koncerto

D.Baškirovas - pastovus meistriškumo kursų pedagogas Suomijos J.Sibelijaus muzikos akademijoje Helsinkyje, Zalcburge, Italijoje, Ispanijoje, Rusijoje ir dar daugelyje kitų valstybių bei miestų. Šiandien jis save visą atiduoda pianizmo pedagogikai tam, kad mes ir mūsų studentai visiškai naujai išgirstume daug puikios muzikos.        

                   Parengė Janina Vainikonytė