Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

Klodo Debiusi 150-osioms metinėms

 

KLODAS AŠILIS DEBIUSI (1862-1918)

 

Lina Grigaitienė

Garliavos meno  mokykla 

 

“Debussy egzistavo dar iki Debussy. Tai architektūra, kuri mirga atsispindėdama vandenyje, susitvenkiantys ir išsisklaidantys debesys, užmiegančios šakos, lietus ant lapų, slyvos, kurios krenta ir dūžta apsipildamos auksu. Visa tai šurmuliavo, virė ir negalėjo rasti žmogaus balso, kad išsisakytų. Tūkstančiai nepagaunamų gamtos stebuklų pagaliau rado tą, kuris galėjo juos išreikšti”. (Žanas Kokto)

 

Kai gimsta menininkas, kalbantis nauja, niekam negirdėta kalba, laužantis stereotipus ir nusistovėjusias formas, retai kada jis iš karto priimamas su nuostaba ir žavesiu. Dažnai pirmuosius žingsnius lydi nepritariantis kikenimas ir pašaipos. Ar verta klausinėti, kodėl viršūnes pasiekia tik patys stipriausieji, nebijantys žmonių, “dievinančių tuštybę, nuo kurios šiurpsta gamta”. (Margarita Long)

 

Prancūzų kompozitorius impresionistas, pianistas, kritikas Klodas Ašilis Debiusi (Claude Achille Debussy) gimė 1862 rugpjūčio 22 d. neturtingoje šeimoje ir buvo vyriausias iš penkių vaikų. Tėvas, Manuel Achille Debussy jaunystėje buvęs jūreiviu, prekiavo porceliano ir fajanso indais, motina, Victorine Manoury Debussy  – siuvėja, pasakojama, kad buvusi grubi, primityvoka ir ūmaus būdo.

Klodas Ašilis buvo užsidaręs, tylus vaikas. Jautrumas ir emocionalumas kaitaliojosi su liūdesiu ir abejingumu – šis vidinės pusiausvyros trūkumas lydėjo jį visą gyvenimą. Jau vaikystėje Klodas mėgo stebėti gamtą – dažnai klaidžiodavo Paryžiaus apylinkių miškais, laukais, kaimeliais, stebėjo atsiveriančius miesto vaizdus ir Senos pakrantes. Šiaip ar taip, kompozitorius nemėgo prisiminti savo vaikystės tėvų namuose, galbūt todėl, kad ji nebuvo džiaugsminga.

         Atostogas šeima leisdavo Klodo krikšto tėvo, bankininko Arozos, viloje Kanuose. Turtinguose namuose, pilnuose meno vertybių bei kūrybinės dvasios, Klodas jautėsi puikiai. Mėgo prabangos dalykus: kaklaraiščius, kvepalus, gėles, šokoladą… Po mokyklinėmis pratybomis pasirašydavo “Ašilis de Biusi” tarsi pabrėždamas aristokratišką savo prigimtį. Iš seno italų kilmės smuikininko Cerutti čia jis gavo ir pirmąsias fortepijono pamokas. Gabų devynerių vaiką pastebėjo Marie Maute de Fleurville, buvusi viena iš F.Šopeno mokinių1. Ji paruošė Debiusi studijoms Paryžiaus konservatorijoje. Iš savo pirmosios mokytojos kompozitorius perėmė meilę F.Šopeno kūrybai, prisilietimo prie klaviatūros meną [l’attaque], aksominį garsą.

1873 spalio mėnesį vienuolikmetis Klodas pradeda studijuoti Paryžiaus konservatorijoje. Čia praleisti vienuolika metų ir įgytos fortepijono, solfedžio, kompozicijos, muzikos istorijos žinios bei įgūdžiai ne tik praturtino, bet ir išryškino kompozitoriaus talento unikalumą. Muzikos teorijos taisyklių ignoravimas, disonansų ir keistų akordų vartojimas, teiginys: “Teorijos nėra: užtenka girdėti. Malonumas – štai taisyklė” kėlė šiurpą konservatorijos profesūrai. Debiusi buvo neprilygstamas pianistas, puikiai skaitė iš natų. Jo skambinime derėjo tolygumas, spalvingumas ir ekspresija, o išgaunamas garsas buvo lankstus, minkštas, gilus. Dažniausiai jis grodavo nepilnu garsu, bet sodriai ir intensyviai, be jokio grubaus prisilietimo – panašiai kaip Šopenas. “Reikia pamiršti, kad fortepijonas turi plaktukus” – sakydavo Debiusi.

Dar studijuodamas tris atostogų vasaras praleido garsios rusų mecenatės, P.Čaikovskio bičiulės Nadeždos fon Mek šeimoje, keliavo po Europą, lankėsi Rusijoje, ten susipažino su “Galingojo sambūrio” kompozitorių kūryba. Grojo rengiamuose muzikos vakaruose, mokė muzikos Nadeždos fon Mek dukteris. Deja, su garsia šeima santykiai nutrūko po to, kai Klodas bandė pirštis vienai iš dukterų – penkiolikmetei Soniai. Tuoj pat jo buvo paprašyta išvykti iš Vienos, kur tuo metu gyveno šeima, pranešta, kad Sonia turi kitą fortepijono mokytoją. Taip dvidešimtmetis Klodas patyrė pirmosios meilės nusivylimą ir iš arti pamatė aristokratų pasaulį.

Grįžęs į Paryžių susipažino su madam Mari Blanš Vanje, kuriai akompanavo dainavimo kursuose, norėdamas šiek tiek užsidirbti. Vanje šeimos priėmimuose viešėjo daugelis garsių menininkų, Debiusi taip pat tapo šių “namų sūnumi”. Jis žavėjosi savo “dainuojančia fėja”, dedikavo Mari Blanš dainų rinkinį, jos dėka susipažino su literatų simbolistų S.Mallarme, E.Po, P.Verleno kūryba. 

1884 metais Debiusi laimėjo Romos premiją (parašęs kantatą “Sūnus paklydėlis”) ir išvyko gyventi į Italiją. Beje, tai nebuvo pirmasis bandymas. Prieš metus Debiusi buvo dalyvavęs konkurse su kantata “Gladiatorius”, kuri laimėjo antrąją premiją. Išmintingasis kompozicijos dėstytojas ir bičiulis E.Giro patarė jaunam menininkui “laikinai paslėpti” savo originalumą ir konservatyviai komisijai pateikti ne tokį “įžūlų” kūrinį. Patarimas padėjo, Debiusi buvo pripažintas oficialiai.

Laimėjusieji garbingą Romos stipendiją turėjo teisę penkerius metus gauti valstybinę stipendiją, iš kurių trejus metus praleisdavo Mediči rūmuose ir studijuodavo Menų Akademijoje Romoje. Laiškuose M.Vanje, galbūt norėdamas pelnyti jos simpatijas, jis skundžiasi “troškia” atmosfera, nuobodžia kompanija, blogu maistu, nepakenčiamu būstu. Niekas, rodos, jo nedžiugino… Italijoje jis išbuvo tik du metus. Labiausiai čia jam trūko palaikymo, užuojautos, patarimų ir draugiško dėmesio: “Aš negalėjau daugiau čia gyventi ir dirbti – būčiau pametęs save” – rašė jis Vanje.

Romos periodu parašyta ir Paryžiaus konservatorijai išsiųsta siuita “Pavasaris” moterų chorui su orkestru susilaukė kritikos dėl pernelyg “spalvingo kolorito”. Vienas iš kritikų rašė: “Tai trukdo susikaupti ties forma ir tikslumu. Reikėtų vengti šio neapibrėžto “impresionizmo”2 – vieno iš didžiausių meno priešų.” Taip impresionizmas pirmąkart buvo paminėtas kalbant apie Debiusi kūrybą. Gal todėl kompozitorius taip kratėsi šio termino: “Aš tiesiog stengiuosi parodyti realybę kitaip… silpnapročiai tai vadina impresionizmu…” Jis pyko dėl tokios kritikos, nes po apgaulinga improvizacijos išvaizda, jo muzikoje slypi kruopščiai apgalvota vidinė tvarka ir forma. O matematinė tos formos struktūra, dažnai paremta Fibonačio skaičių sistema (Fibonačio skaičių seka: kiekvienas kitas skaičius yra prieš tai sekusių dviejų skaičių suma: 0, 1, 2, 3, 5, 8, 13 ir t.t.). Vis tik akordų naujumas, siekis “paskandinti garsą”, teiginys “teorijos nėra: užtenka girdėti…” kalba apie momentiškumą, juslingumą, laisvės, erdvės, naujumo, spalvų paieškas – to, kas būdinga impresionizmui.

Debiusi nesidomėjo impresionistų dailininkų kūryba, buvo artimesnis literatams, tuo metu vyravusio simbolizmo srovės atstovams Stefanui Mallarme, Poliui Verlenui, Šarliui Bodlerui, Edgarui Po, Žiuliui Laforgui, tačiau kūrinių pavadinimai: “Eskizai”, “Paveikslai”, “Estampai” - dailėje naudojami terminai; o 24 preliudų pavadinimuose peizažai (“Burės”, “Vėjai lygumoje”), portretai (“Mergaitė lino spalvos plaukais”), legendos (“Undinė”, “Paskendusi katedra”) ir kt. ne tik siejasi su daile, bet programiškumu primena ir romantikų kūrinius. Tačiau jei sugretintume romantiškąjį “aš”, kuris R.Šumano balsu galėjo sušukti: “Norėčiau mirdamas giedoti kaip lakštingala! Norėčiau priversti susprogti fortepijoną nuo jausmų”, ir Debiusi išraišką, tai pastarasis tik ramiai patartų: “Tegul fortepijonas kalba”.

Grįžusį iš Romos jaunuolį įtraukė spalvingas Paryžiaus gyvenimas. Kaip akompaniatorius jis pradėjo dirbti kabarete “Ša Nuar”, kur rinkosi literatai, menininkai, išradėjai ir…snobai, vaikęsi madingos draugijos. Rytų meno ir kultūros kultas bei jį lydėjęs kaljano rūkymas, absento, hašišo vartojimas darė tuos susitikimus tikrai bohemiškais. Įdomi publika rinkdavosi ne tik kavinukėse, restoranuose, kabaretuose, bet ir knygynuose, privačiuose butuose. Atrodė, kad kiekviena meno gerbėjų kompanija turėjo savąjį kampelį ir susitikimų laiką. Itin prestižiniais laikyti literatūros antradieniai simbolisto Stefano Mallarme bute. Būti pakviestam į šiuos susitikimus reiškė paties Mallarme palankumą ir pripažinimą esant “dvasios aristokratu”. Susitikimuose daugiausiai kalbėdavo pats poetas. Vaišės – tik ant stalo padėtas tabakas. Kukli, bet skoninga aplinka ir daug peno dvasiai. Ilgą laiką šiuos antradienius lankė ir Debiusi. Be kita ko, čia buvo plačiai aptarinėjamas tuomet populiarus vagnerizmas… Ar reikia stebėtis, kad Debiusi kūrybos įkvėpimo šaltinis buvo daugiau poezija nei dailė, o pirmuose, didesnio dėmesio sulaukusiuose kūriniuose (“Išrinktoji mergelė” (1888) solistams chorui ir orkestrui) jaučiama Vagnerio įtaka. Vis dėlto vėliau kompozitorius ėmė rinktis smulkesnias muzikos formas, savitą išraišką.


1894 gruodžio 22 dieną atliktas pirmasis Debiusi kūrinys orkestrui - simfoninis preliudas “Fauno popietė” pagal St.Mallarme to paties pavadinimo poemą. “Ši muzika pratęsia mano poemos nuotaiką ir papildo ją patraukliau nei galėtų padaryti spalvos”,  - sušuko Mallarme pirmąkart išgirdęs kūrinį. “Fauno popietė” – pats tobuliausias iš ankstyvųjų ir vienas tipiškiausių Debiusi kūrinių.

Maždaug iki 1899 metų parašyti ir kiti plačiai žinomi kūriniai: “Bergamo siuita” (1890),  dvi arabeskos (1888), trys noktiurnai orkestrui (“Debesys”, “Šventė” “Sirenos”) (1899). Po “Fauno popietės” prasideda periodas, kurį vainikavo opera “Pelėjas ir Melisanda”.

1902 m. po dešimties metų darbo baigta vienintelė Debiusi opera “Pelėjas ir Melisanda”. Gimusi tuo metu, kai itališka opera atrodė banali ir saldi, o Vagnerio (tiksliau - jo pasekėjų) muzika – pompastiška ir sunki, “Pelėjas ir Melisanda” operos mene padarė didelį perversmą: negirdėti sąskambiai, pasąmonės ir sapnų pasaulis, trapumas, juslingumas, šviežumas darė įspūdį, jog “maudaisi skambančioje šviesoje” (Robert Kemp). 3

Po generalinės repeticijos kompozitoriaus šalininkai jau šventė būsimą pergalę, bet iš tiesų nenujautė, kas laukia… Premjeros dieną šalia teatro kažkas išplatino ironiškus atsiliepimus. (Iniciatoriumi galėjo būti pats M.Meterlinkas, pagal kurio pjesę sukurta opera. Poetas kaltino kompozitorių teksto pakeitimu, kuriam pats buvo pritaręs. Manoma, tikroji priežastis buvusi kita: M.Meterlinkas pageidavo, kad pagrindinę partiją atliktų “geniali” dainininkė - jo žmona Ž.Leblan, tuo tarpu Debiusi išsirinko kitą dainininkę, Meri Garden, atkirsdamas: “Man užtenka tiesiog tikslios atlikėjos”.) Spektaklio metu iš salės pasigirsdavo atviras juokas, pašaipos ir grubūs pokštai. Operą dirigavo Debiusi bičiulis Andre Messaže. Po spektaklio jis buvo pritrenktas nesupratimo, o pats kompozitorius užsibarikadavo direktoriaus kabinete ir kai draugai jį pagaliau surado, teištarė: “Pakalbėkime apie ką nors kita”. Štai taip prasidėjo operos kilimas link pasaulinės šlovės.

Sergejus Prokofjevas papasakojo istoriją, plačiai pagarsėjusią tuometinėje Maskvoje. Gastrolių metu (1913 m.) Debiusi apsistojo muziko Kusevickio namuose. Tuo metu kompozitorių kankino nemiga. Ilgomis naktimis jis vaikščiodavo po svetainę, kur stovėjo narvas su strazdu. Debiusi, ieškodamas kaip praleisti laiką, sėsdavo priešais strazdo narvą ir švilpaudavo melodiją iš operos “Pelėjas ir Melisanda”. Paukščiui patiko “pamokos”, netrukus jis ėmė švilpti kartu. Kai Debiusi išvyko, strazdas ir toliau mielai “atlikdavo” melodiją visiems kas panorėjo, tuo užsitarnaudamas didelį populiarumą muzikiniame Maskvos pasaulyje.  Po kurio laiko kažkoks svarbus asmuo iš Peterburgo konservatorijos atvyko į Maskvą ir taip pat apsistojo pas Kusevickius. Išgirdęs istoriją apie strazdą nieko nesakė, bet kitą naktį namuose kilo šurmulys, o į svetainę atėję šeimininkai pamatė svečią, rimtu veidu pasilenkusį prie paukščio ir švilpiantį savo melodiją. Deja, jis nebuvo toks laimingas: strazdas melodijos neįsiminė – galbūt svečio muzika jam nepatiko…

Jau aštuntasis operos spektaklis buvo “anšlaginis”, Debiusi pelnė tarptautinį pripažinimą, nuolat buvo kviečiamas atlikti savo kūrinius kaip pianistas ir dirigentas. 


 

Asmeniniame kompozitoriaus gyvenime po grįžimo iš Romos šeimininkavo Gabrielė Dupont (“Žaliaakė Gabi”), siuvėjo dukra. Kartu jie pragyveno devynerius metus. Ir santykiai, ir išsiskyrimas buvęs audringas - mergina bandė žudytis, kai Klodas vedė (1899) jos draugę, modistę gražuolę Rosalie Texier, pasak paties Debiusi, “neįtikėtinai šviesių plaukų….gražią, kaip pasakose”. Jai dedikuoti “Noktiurnai” (1899): “Šis rankraštis priklauso mano mažajai Lili – Lilo. Visos teisės išsaugotos. Kaip gilaus ir didelio džiaugsmo būti jos vyru išraiška” (1901 naujieji metai). Jaunoji žmona buvusi meili, graži, tiesaus būdo, tačiau laikui bėgant vis labiau ėmė erzinti muzikinio skonio trūkumu ir ribotumu. Ir Gabrielė Dupont, ir Rosalie Texier, nesuprasdamos savo talentingo vyro, tyliai ir klusniai “gamino jam valgį ir dalijosi skurdžia buitimi”. Po penkerių vedybinių metų jis sutiko Emmą Bardac – tuo metu Paryžiaus bankininko Sigismond’o Bardac’o žmoną, rafinuotą, artistišką, išsilavinusią, puikią pašnekovę ir nuostabaus balso savininkę. Jos sūnus Raoul’is mokėsi pas Debiusi. Kartą kompozitorius lankėsi Bardac’ų namuose ir bendravo su Raoul’io tėvu. Pokalbis buvęs nemalonus. Debiusi bandęs įrodyti, kad Raouliui trūksta muzikinių gabumų, tėvas kaltino kompozitorių nenoru dirbti. Po šio susitikimo Debiusi gavo nuo Emmos puokštę rožių. Atsakydamas rašė: “Nepykite, kad išbučiavau visas gėles taip, kaip bučiuojamos lūpos: gal tai jau beprotybė? Vis tik neturėtumėte pykti ant manęs, bent jau ne daugiau nei ant dvelkiančio vėjelio”. 1904 birželį jie ėmė susitikinėti. Netrukus Debiusi apleido žmoną, Emma paliko vyrą, atsisakydama didelio palikimo. Rosalie Texier, apimta nevilties taip pat kaip Gabrielė Dupont, bandė žudytis - Paryžiaus aikštėje šovė sau į krūtinę. Debiusi nesugebėjo jos sulaikyti, pats po nelaimės nugabeno į ligoninę. Rosalie per stebuklą išgyveno, bet kaip skaudžios meilės priminimą iki gyvenimo galo šalia stuburo nešiojo įstrigusią kulką. Dėl kilusio skandalo Klodas ir Emma neteko daugelio draugų. Emma laukėsi, todėl pora pabėgo toliau nuo šurmulio – į Angliją, Via Jersey. Čia jaukiai įsikūrė viešbutyje, ramioje vietoje netoli jūros. Debiusi draugams rašo, kad “pagaliau gali ramiai dirbti”. Jo žodžiais, “jūra - tai viskas, kas gali būti muzikaliausio pasaulyje”. Neatsitiktinai kaip tik čia 1905 m. baigta siuita “Jūra”, dedikuota Emmai.

1905 metų rudenį pora sugrįžo į Paryžių, kur spalio 30 dieną gimė jų dukra Claude  Emma, meiliai visada vadinta Šušu. Klodas ir Emma susituokė 1908 m. ir gyveno kartu dešimt metų, iki pat kompozitoriaus mirties – 1918 metų. Kartu praleisti metai, daugelio amžininkų akimis, buvę labai laimingi. Tą liudija iš gastrolių skrieję ilgesio kupini laiškai, dažnai prasidedantys kreipiniu “Brangi mano Mažyte”. Emma buvo rūpestinga ir nuovoki, akimirksniu suvokdavo, kokia veikla ar pažintys naudingi jos vyrui, oganizuodavo susitikimus.

Jųdviejų vienturtė Claude Emma buvo tikras saulės spindulėlis, taip pat rišęs kompozitorių prie namų ir šeimos. Siuita fortepijonui “Vaikų kampelis” (1908) skirtas Šušu.

Naudodamas literatūrinį pseudonimą “mister Kroš” (prancūzų kalboje Croche – aštuntinė), kuriuo pasirašinėdavo kritikos straipsnius, iš gastrolių Debiusi siunčia Claude Emmai atvirukus, kuriuose pasakoja apie Krošo nuotykius toli nuo mylimos dukros. Istorijose nesunkiai atpažįstamas pats Debiusi, o pasakojimo pabaigoje misteris Krošas džiaugiasi, kad turi patį garbingiausią titulą, kokį tik galėjo jam padovanoti šlovė – jis yra “šušutėtis”.

Šis laikotarpis – 1903-1905 metai – , paženklintas perversmo asmeniniame gyvenime: skyrybų, Emmos Bardac atsiradimo, dukros gimimo, ženklina kompozitoriaus gyvenimą kaip kūrybinio pakilimo periodas. Šiuo laikotarpiu sukurta siuita “Jūra”, Estampai (1903) (“Pagodos”, “Vakaras Grenadoje” “Sodai lietuje”), “Kaukės”, “Džiaugsmo sala” (1904) fortepijonui, “Galantiškos šventės” vokalui, vėl dedikuotos Emmai.

“Paveikslai” (1906-1912) (“Žyga”, “Iberija”, “Pavasario eitynės”) simfoniniam orkestrui - egzotiškosios Ispanijos vaizdų ir įspūdžių rinkinys – žymi naują ir paskutinį kūrybos laikotarpį. 1910-1913 m. parašyti 24 preliudai fortepijonui. Jų atsiradimui turėjo įtakos F.Šopeno preliudai. Kiekvieno pabaigoje palikti kompozitoriaus nurodymai, tarsi “post skriptum”, kurie padeda suprasti kūrinio užmanymą. Daugelį šių pastabų Debiusi patikėjo parašyti Emmai.

1911 m. sukurta muzika italų dramaturgo G.D’Annuncijo pjesei “Šventojo Sebastijano kančios”. Premjerą lydėjo skandalas, negirdėtas nuo “Tartiufo” (Moljeras) laikų: Paryžiaus arkivyskupas uždraudė žiūrėti spektaklį “visiems tikriems katalikams”. Bandydamas gelbėti muziką Debiusi planavo rašyti operą “Sebastijano” siužetu, bet vėl susidūrė su dvasininkijos pasipriešinimu. Veikalo “Šventojo Sebastijano kančios” pastatyme dirbo choreografas M.Fokinas. Taip Debiusi susipažino su garsia rusų baleto trupe, vadovaujama S.Diagilevo, kuri nuo 1909 m. Paryžiuje pradėjo rengti “Rusų sezonus”. 1913 m. rusų trupė pastatė “Fauno popietę” (choreografas V.Nižinskis). Tais pačiais metais parašyta muzika baletui “Žaidimai”. Jis rodytas tuo pat metu kaip ir baletas “Šventasis pavasaris”, kurį parašė kylanti Rusijos žvaigždė Igoris Stravinskis. Kai abu kompozitoriai susitiko po premjeros, Debiusi atsiliepimas buvo kuklus “nuo kažko gi reikėjo pradėti…” Gal tokį “rūgštų” vertinimą lėmė jau tada klastingai sėlinusi liga…

Prasidėjus karui, veikiamas įsibėgėjančio “neoklasicizmo” ir didelio susidomėjimo nacionaliniu senųjų meistrų menu, Debiusi sumanė parašyti sonatas, naudodamas formas, būdingas senųjų meistrų – instrumentalistų (Ž.M.Leklero, Obero, S.P.Ginjono) kūrybai.  Iš sumanytųjų šešių spėjo parašyti tris: Sonatą violančelei ir fortepijonui, Sonatą fleitai, altui, arfai (1915) ir Sonatą fortepijonui ir smuikui (1917).

12 etiudų (1915) galima laikyti duokle F.Šopenui. Čia Debiusi tarsi apibendrina visas pianizmo technikos priemones, reikalingas atliekant jo paties kūrinius.


 

Garsi pianistė, Debiusi draugė ir jo kūrinių atlikėja MargaritaLong, rašo, kad Debiusi kūriniai, išvaizda, charakteris bei “aura” veikė aplinkinius tarsi smūgis. Net iš jo artimų draugų atsiminimų susidėlioja prieštaringas paveikslas: “Veidas blyškus, juodos gyvos akys, sunkūs vokai, milžiniška, keistai nulipdyta kakta ir ją dengianti ilga banguota plaukų sruoga. Išvaizda paslaptinga ir čigoniška, ugninga ir tuo pat metu rimta. Ištęsia žodžius, kalba lėtai ir nedaug.” Epitetai “atsiskyrėlis”, “tragiškas”, “švelnus”, “ciniškas”, “paradoksalus” apibūdina tą patį žmogų. Jis galėdavo sarkastiškai mesti: “Kam vargintis kuriant simfoniją - geriau kepkime operetes” arba: “Jei tik Dievas nemylėtų mano muzikos…” Vienas pažįstamas (Žakas Emilis Blanšas) Debiusi apibūdina taip: “Šis vaikinas visai nekalbus, jei tik pokalbio tema nesisuka apie naudingus adresus, kur galima gauti ikrų”. Leonas Polis Fargas: “Matydavom jį labai niūrios išvaizdos, maža skrybėle siauriais kraštais, įsisupusį į didelį nuobodų lietpaltį su kapišonu…reta barzdele, kakta, panašia į laivo nosį. Tik lūpos, ryškios ir jausmingos, šiai išvaizdai suteikė spalvingą štrichą.” Tačiau būdavo, pasak rašytojos Kollet Villi, kad Debiusi “džiūgaudavo, dainuodavo naujai išgirstos muzikos ištraukas, padėdavo sau glissando fortepijonu, imituodamas mušamuosius belsdavo šaukštu į lango stiklą, krištolo vazas”. Pats trumpiausias (galbūt ir teisingiausias?) kompozitoriaus asmenybės apibūdinimas nuskambėjo iš M.Long lūpų: “Debiusi – tai mįslė”, “Švelnumas ir ironija  - štai kuo pasižymėjo jo charakteris.”

Jis ilgai galvodavo prieš sėsdamas prie fortepijono užrašyti muzikos,vaikščiodavo po kambarį su negęstančia cigarete. Tą patvirtina fortepijono klavišai, dėmėti nuo cigarečių tabako. Savo kūrinius Debiusi skambindavo unikaliai. Žavėjęsis J.S.Bachu, F.Listu, labiausiai vertino F.Šopeną. Debiusi muzika yra viena sunkiausiai atliekamų, tačiau pirmoji sąlyga prieš ją skambinant – nelaikyti jos sunkia. Tuomet tinka frazė: “Reikia, kad darbas ištrintų darbo pėdsakus”. Skambinti Debiusi muziką reikia meistriškumo. M.Long: “Būtinas tolygus ir gilus rankos spaudimas į klaviatūrą, susiliejimas su ja”. Tuo pat metu garsą išgauti pirštų galiukais, kad jis “išlaikytų minkštumą jėgoje ir jėgą minkštume”. “Mano etiudai, - rašė Debiusi, - padės pianistams suprasti, kad negalima prie muzikos artintis sužvėrėjusiomis rankomis”.

Pats visada pabrėždavo užrašyto teksto tikslaus perskaitymo svarbą. Tik minimalias nurodyto ritmo ir tempo keitimo galimybes. Brūkšnelis, iš viršaus ar apačios pažymintis natas, pasak L.Lalua1, reikalauja garso skaidrumo arba, pasak M.Long, netikėto paspaudimo [attacca], “svorio”, “skambėjimo pasikeitimo”…

Dinaminių niuansų skalėje: nuo trijų piano iki forte, niekada neperaugantis į neorganizuotą skambėjimą, kai nukenčia harmonijos subtilumas. Sekdamas Šopenu į pedalizaciją žiūrėjo kaip į “kvėpavimo būdą”. “Piktnaudžiavimas pedalu – tai tik būdas pridengti technikos trūkumams. Daug triukšmo reikia tam, kad niekas negirdėtų kaip muzikai perpjaunama gerklė,” – rašė Debiusi savo leidėjui.  Nepaisant tokių tikslių rekomendacijų būta ir kuriozinių atvejų. Kartą Debiusi nuėjo pasiklausyti savo Siuitos, kurią atliko vienas virtuozas.

-          Na ir kaip? – paklausė jo po koncerto.

-          Jis nepraleido nė vienos natos. Buvo baisu!

-          Bet jums turėjo patikti? Jums, reikalaujančiam visiško kiekvienos natos tikslumo.

-          Bet ne taip, - užbaigė Debiusi, - ne taip!

Tačiau tam pačiam autoriui priklauso ir kitas pasisakymas apie tikslumą: “Jūs žinote mano nuomonę apie metroritminius tempus - jie teisingi vieno takto ribose, kaip rožės, kurios žydi vieną rytą”. M.Long rašo, kad Debiusi nuolat prieštaraudavo pats sau, ir čia pat priduria: “Tik kvailiai nekeičia savo nuomonės”.

Pianistė M.Long, atlikdavusi daugelio to meto prancūzų kompozitorių kūrinius, pasakojo, kad ypatingai žavėjosi Debiusi kūriniais ir baiminosi, jog nemokės tinkamai interpretuoti,  tad vis nesiryždavo įtraukti jų į savo koncertinį repertuarą. Kompozitorių tai erzindavo ir kartą, neištvėręs jis tiesiai paklausė:

- Jūs nenorite groti mano muzikos?

- Ji perdaug sunki, – atsakė pianistė.

- Sunki!? Bet jums tai tik vaikų žaidimas!

- Natos – taip. O atlikimas? Tai kažkas tokio, kas nuo manęs pabėga. Aš tarsi atsitrenkiu į sieną.

Po šio pokalbio 1914 metų liepą Debiusi ir Long dirbo drauge. Koks vaisingas buvo šis bendravimas patvirtina tai, kad M.Long vėliau buvo laikoma Debiusi kūrinių interpretavimo eksperte. Tačiau laiko jie turėjo labai mažai: 1914 metų rugpjūtį mūšyje žuvo M.Long vyras. Sukrėsta ji nustojo groti ir tik po trejų metų grįžo į gyvenimą… Debiusi sunkiai sirgo… Iki pat 1918 metų, net paskutinėmis kompozitoriaus gyvenimo dienomis, M.Long sėmėsi iš Debiusi kūrinių atlikimo paslapčių. Jausdamas artėjančią mirtį kompozitorius teisinosi: “Aš atsiprašau, kad buvau toks reiklus, bet, supraskite, kai manęs nebus, liks kažkas, kas tiksliai žinos, ko aš norėjau”. M.Long prisimena, kad jausmai, apėmę po šios išpažinties, smaugte smaugė. Jam tai buvo bendravimas, leidęs pamiršti nuolatinį skausmą ir negalią. Nepaisant aistringo noro dirbti, jis buvo toks silpnas, kad negalėjo groti. Įkalbinėjamas daryti pertrauką prieštaraudavo: “Klodas Debiusi be muzikos negali egzistuoti…” Rudenį grįžęs į Paryžių jis jautėsi vis blogiau. Paskutinės repeticijos metu nieko nesakęs atsistojo: “Nekaip jaučiuosi…” Daugiau jis nepakilo.

1918 kovo 22 dieną Paryžius buvo bombarduojamas. Lėktuvai skrido visai arti Debiusi namų, o jis buvo toks silpnas, kad negalėjo būti gabenamas į slėptuvę. Kovo 25 dieną jo aplankyti užsuko senas draugas. Ant jo rankų Klodas Debiusi mirė.

Negailestingai susiklostė ir jo mylimos dukros Šušu likimas: nepraėjus nė metams po tėvo mirties, būdama keturiolikos ji susirgo difterija ir mirė.


 

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------

1 Nors nėra įrodymų apie tai, kad Mote de Fleurvil buvo Šopeno mokinė, Debiusi visada šventai ja tikėjo.

2 Impresionizmas atsirado tapyboje, vėliau – muzikoje, teatre, kritikoje ir, iš dalies, filosofijoje. Terminas kilęs iš prancūziško “impression” – įspūdis. Taip savo paveikslą, eksponuotą parodoje 1874 metais pavadino K.Mone.

3 Belgų poeto Moriso Meterlinko pjesė “Pelėjas ir Melisanda” - simbolizmo dramoje pavyzdys. Pasakų šalies (Alemondo) karaliaus Arkelio anūkas Golo medžioklėje sutinka paslaptingą merginą - Melisandą. Vedęs ją, skundžiasi savo broliui Pelėjui, kad nieko apie ją nežino net po pusmečio vedybų. Pirmąkart išvydę vienas kitą Pelėjas ir Melisanda įsimyli. Iš pavydo Golo juos nužudo ir sielvartauja. Vienas Arkelis supranta viso to, kas įvyko, prasmę: “ Tai siaubinga, bet tai ne tavo kaltė…”

4 Debiusi ilgus metus sirgo storosios žarnos vėžiu. 1915 metais jam atlikta operacija, kuri tik trumpam palengvino kančias.

Naudota literatūra:

  1. Long M. Prie rojalio su Debiusi. Maskva, 1985
  2. Smirnov V. Klod Ašil Debiusi. Leningradas, 1973
  3. Debiusi ir XX amžiaus muzika. Straipsnių rinkinys. Leningradas, 1983
  4. Claude Debussy. Wikipedia internete
  5. K.Debiusi rinktiniai laiškai. Leningradas, 1986
  6. Jarocinskis S. Debiusi, impresionizmas ir simbolizmas. Maskva, 1978