Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

J.S.Bachas

 

JOHANAS SEBASTIANAS BACHAS (1685-1750)

 

PENKTASIS EVANGELISTAS

 

Bach 

Įsivaizduokime XVII amžiaus Vokietijos miestą: akmenimis grįstos siauros gatvės, Rotušės aikštė, turgus, bažnyčių bokštai, biurgerių namai, tolumoje ant kalno stūksanti pilis... ir jokių automobilių, šviesoforų, asfaltuotų gatvių... tik įvairiaspalvės minios šurmulys turgaus dieną, arklių kanopų bildesys, tyras oras! Eisenachas, kur gyveno Bachų šeima, tuo metu - vienas didžiausių prekybinių Tiuringijos miestų, ant kalvos stūkso Wartburgo pilis. Per miestą driekėsi svarbūs keliai, jungiantys Varšuvą, Prahą, Budapeštą, Miuncheną, Niurnbergą. Vokietija - susiskaldžiusi į daugybę mažų valstybėlių, hercogysčių, kunigaikštysčių ir laisvųjų miestų. Kiekvienas miestas turi savo kapelą, valdovas – dvaro muzikantus, bažnyčia samdo vargonininkus ir choro vadovus.

 

Pievoje už miesto iškylauja miesto muzikantai, vadovaujami Johano Ambrosijaus Bacho. Kartu su jais – jauniausias iš aštuonių Bachų šeimos vaikų, trimetis Johanas Sebastianas. Jis visada šalia tėvo, kai šis muzikuoja su vyresniaisiais. Johanas Sebastianas girdi daug muzikos ir ji visada sklinda iš viršaus: iš Rotušės bokšto griaudi fanfarų garsai, muzika liejasi pro atvirus biurgerių namų langus ir iš vargonų aukštybių, kai jis su sesutėmis ir broliais sėdi bažnyčioje. Tėvas papasakoja ir apie šventinius muzikos vakarus Vartburgo pilyje. Muzikos pilni ir namai, kur renkasi miesto kapela. Jauni muzikantai čia mokosi nuotaikingų kūrinių miesto šventėms ir liūdnų – laidotuvėms.

 

Išvertus iš vokiečių kalbos, „Bach“ reiškia „upelis“.  Bachai nuo seno žinomi kaip muzikantų giminė, iš kartos į kartą perduodantys slėpiningas muzikos meno žinias. Nuo XVI iki XIX amžiaus vidurio 75 giminės atstovai užsidirbdavo pragyvenimui iš muzikos.

 

Mažame baltame Bachų name gausu Johannų: visi Bachų šeimos sūnūs turi pirmąjį vardą Johann, kaip tėvas, senelis ir daugybė prosenelių. Vyriausias buvo pavadintas Johann Christoph, kitas – Johann Jakob, tada Johann Rudolf, Johann Balthasar, Johann Jonas ir viena sesuo – atspėkite! – Johanna, tiksliau, Johanna Juditha! Yra vis tik viena išimtis. Mergaitė, vardu Marie Salome. Kai paskutinis šeimos vaikas išvydo pasaulį 1685 metais, kovo 21 dieną, tėvai jam išrinko Sebastiano vardą. Johann Sebastian, žinoma!

 

Mažasis Sebastianas  mielai išardytų vieną kitą instrumentą ir pažiūrėtų vidun. Vyresnieji turi akylai juos saugoti! „Tau negalima, esi dar per mažas“ – girdi nuolat. Kad jį pradžiugintų (ir apsaugotų brangius instrumentus) motina padovanoja švilpynę. Išdidžiai žengia Johanas muzikantų kapelos gale ir bando švilpyne pritapti prie skambančios muzikos. Pagaliau aišku, kad muzika gimsta tiesiai iš jo paties!

 

Netrukus jis jau groja klarnetu, obojumi bei fleita. Lavėja, išties, daug greičiau nei visi kiti. Tėvas didžiuojasi ir moko jį smuikuoti. Aštuonerių Sebastianas pradeda lankyti lotynų mokyklą. Lotynų, vokiečių gramatika, aritmetika, logika, katekizmas ir šventasis raštas – štai kas dėstoma mokykloje. Jis pažangus mokinys, be to, dainuoja šv. Georgo bažnyčioje, turi gražų, švarų sopraną.

 

Deja, vos dešimties sulaukusio Johano Sebastiano gyvenimas staiga skaudžiai pasikeitė: gegužės mėnesį mirė mama, o nepraėjus nė metams – ir tėvas (o jo nauja žmona trečią kartą tapo našle!).

 

Sebastianas ir jo 13 metų brolis Johanas Jakobas (jam bus skirtas vienas žinomiausių J.S.Bacho kūrinių „Kapričio mylimo brolio išvykimui“!) persikėlė pas 23 metų brolį Christophą į Ordrufą, 50 km nuo Eisenacho. Johann Christoph (1671-1721) paliko tėvų namus, kai Sebastianui buvo metai, vargonų ir čembalo mokėsi pas Johaną Pachelbelį.

 

Johanas Christophas vedęs, dirba vargonininku. Jis supažindino jaunėlį su vokiečių kompozitorių – vargonininkų Jakobo Frobergero,  Johano Kasparo Kerllo, Johano Pachelbelio partitūromis. „Aš būsiu pats geriausias vargonininkas ir galėsiu pagroti visus kūrinius, kurie tik yra parašyti!“, atvirauja Johanas Sebastianas broliui. Šis džiaugiasi jaunėlio sugebėjimais, tačiau išties sudėtingus kūrinius vargonams laiko paslėpęs grotuotoje spintoje.

 

Sebastianui rūpi kaip tik tas, užrakintas, su „uždrausta“ muzika, sąsiuvinis. Naktimis jis sėlina į svetainę, pirštais užčiuopia, susuka lapus ir ištraukia pro grotas. Tylutėliai sėdi prie lango, blausios mėnulio šviesos ir perrašinėja natas. Kuo daugiau lapų turi, tuo labiau virpa ir džiaugiasi jo širdis: atsiveria vargonų meistrystės paslaptys! Tačiau vieną naktį Christophas užtiko brolį. Pasipiktinęs tuo, jog šis nepaiso draudimo, atėmė brangius, prirašytus lapus ir lengva ranka šveitė į židinį. Pusės metų triūsas nuėjo perniek.

 

Ordrufe, be kitų dalykų, jis 4 kartus per savaitę lanko muzikos pamokas pas kantorių Johaną Heinrichą Arnoldą, kuris mokyklos analuose minimas kaip „pavojus mokyklai, skandalas bažnyčiai ir vėžys visuomenei“.

 

Kantoriaus pareigos (kurias Leipcige daug vėliau užėmė ir Bachas) apėmė muzikinės veiklos mieste organizavimą ir mokytojavimą. Laimei, senąjį kantorių netrukus pakeitė 24 metų, tik ką teologiją Jenos universitete baigęs Elias Herda. Jis parūpino Sebastianui ir jo bendramoksliui Georgui Erdmanui vietą Michaelio mokykloje (Freischuhle), Liuneburge, už 300 km (matyt, auganti brolio šeimyna jautė gyvenamojo ploto ir finansinį nepriteklių).

 

Penkiolikmetis Sebastianas su Georgu išsiruošė į ilgą kelionę. Dvi savaites jie praleido kelyje, kol pasiekė žydinčias Liuneburgo apylinkes.

 

Liuneburge laisvo laiko ne tiek ir daug: jie dainuoja Michaelio bažnyčios chore, studijuoja naujus bažnytinės muzikos kūrinius ir lanko gimnaziją. Chore - 12 berniukų. Visi jie – didikų vaikai. Kaip visi kiti, taip ir Sebastianas su Georgu gauna špagas ir labai jomis didžiuojasi. Be to, už dainavimą per mėnesį gauna 12 grašių atlygį. Michaelio bažnyčia garsėjo savo sena ir turtinga biblioteka, kurios spaudiniai taip pat ilgam prikausto dėmesį.

 

Staiga buvęs aukštas ir švarus balsas ima lūžinėti. Per vieną savaitę Johanas Sebastianas nebegali daugiau išdainuoti aukštų natų. Su balso mutacijos pradžia baigėsi dainininko karjera, tačiau liko vargonai ir smuikas – tai, kas jam labai prie širdies. Be to, kiekvieną laisvą minutę jis praleidžia bibliotekoje studijuodamas partitūras. Kartais keliauja į Hamburgą, esantį už 50 km, pasiklausyti naujausios itališkos ir prancūziškos muzikos bei vargonininko Adamo Reinckeno ir didžiųjų vargonų, turinčių 51 registrą ir 32 kojų principalus.

 

Po trejų metų Michaelio mokykloje, prasidėjus mutacijai, Sebastianui teko ją palikti. Halėje bandė gauti vargonininko vietą. Bažnyčios atstovas pripažino jį geriausiu, tačiau vietinio (Sachsen Weißenfels) hercogo Johano Georgo perkalbėtas pasirinko kitą kandidatą (kurio prosenelis dirbo čia vargonininku). Matyt, po tokio apkeitimo hercogas jautėsi skolingas Bachui, nes parūpino jam vietą hercogo Johano Ernsto dvare Veimare kaip „Lakėjui ir smuikininkui“.

 

Johanas Sebastianas turi labai aštrią klausą ir gerą atmintį, apie aštuoniolikmetį jau kalbama, kad jis esąs ne tik vargonų žinovas, bet ir virtuozas.

 

Bacho laikais muzikantai turėjo siekti diduomenės globos. Taigi, Bachas nuosekliai kilo „karjeros“ laipais:

 

1. Miesto trimitininkas (Stadtpfeifer);

 

2. Miesto bažnyčios vargonininkas;

 

3. Kantorius. Būtinai kurioje nors miesto bažnyčioje. Kantorius – pirmiausiai mokytojas, mokęs ne tik giedoti, bet ir kitų disciplinų;

 

4. Miesto bažnyčių „muzikos direktorius“ arba „choro direktorius” (juo galėjo būti tik kantorius);

 

5. Kammermusicus (dvaro kapelos dalyvis) ir – kaip aukštesnis dvaro muzikanto titulas – koncertmeisteris;

 

6. Kapelmeisteris.

 

why-johann-sebastian-bach-is-the-voice-of-god

 

Arnštatas

 

Arnštato mieste pastatyti nauji vargonai. Sebastianas kviečiamas juos išbandyti, pasiūlomas ir darbas bažnyčioje. Dokumente apie paskyrimą yra nurodymas gerai rūpintis, be valdžios sutikimo nieko neleisti prie vargonų, saugoti, kad jie būtų gerame stovyje. Taip pat jis privaląs gyventi dievobaimingai, blaiviai ir taikiai. Prieš Dievą, valdžią ir aukštesniuosius laikytis pagarbiai.

 

Pareigos nebuvo sunkios: jis turėjo vargonuoti pamaldoms ir, - nors sutartyje to nėra – dirbti su choru bei instrumentalistais. Vos aštuoniolikos talentingas jaunuolis susiduria su vyresniųjų kapelos muzikantų pasipriešinimu. Gal reikalavimai buvo per dideli, gal tonas negeras, bet nesutarimai nuėjo taip toli, kad Sebastianas, išeidamas iš namų, pasiimdavo durklą...  apsiginti nuo savo „mokinių“.

 

Bažnyčios choro berniukams taip pat tenka išklausyti daug karčių priekaištų, kai kurie netgi išvaromi. Vietoj netinkamų choristų Bachas į atriumą atsiveda Mariją Barbarą tuo sukeldamas biurgerių  protestą: „moteris atriume! Šito dar nebuvo!“

 

1706 lapkritį naujas įspėjimas: „vargonininkas Bachas turi pasiaiškinti, ar sutinka vesti pamokas? Jeigu jam negėda priklausyti bažnyčiai ir imti algą (o alga tikrai nebloga! - 85 guldenų per metus), tai neturi būti gėda ir dirbti su mokiniais. Bachas piktinasi – dirbti su mokiniais nebuvo sutarta!

 

Mokytojo darbas netraukia, be to, jis kaltinamas, kad pamaldų metu skamba per daug puošni, keistų sąskambių muzika, iš choralų jis pinąs daug keistų variacijų, įmaišąs keistų sąskambių ir tuo trikdąs bendruomenę. Jaunasis muzikas rodo charakterį: jau netrukus pasipila skundai, kad vargonininkas mišias lydi per trumpomis muzikos atkarpomis.

 

1705 rudenį, Bachas išsiruošė į Liubeką pasiklausyti Marijos bažnyčioje grojusio garsaus vargonininko Dietricho Bukstehudės. Vietoje keturių savaičių atostogų Bachas Liubeke viešėjo 4 mėnesius! Gali būti, kad jis ketino tapti 68 metų Bukstehudės įpėdiniu ir pabėgti nuo provincialaus Arnštato, tačiau jį galėjo sulaikyti ir „Vakaro muzikos“ (Abendmusik) koncertai Advento sekmadieniais Marijos bažnyčioje. Čia grodavo iki 40 muzikantų orkestras!

 

Viešnagės metu, pasakojama, kilo idėja Bukstehudės dukterį ištekinti už Sebastiano, tačiau Arnštate jo laukusi pusseserė Marija Barbara buvo mielesnė. Kelionės metu aplankęs vargonininkus Reinckeną Hamburge ir Böhmą Liubeke, 1705 sausį Sebastianas parvyko į Arnštatą ir savo vadovams nesiteikė nei pasiaiškinti, nei atsiprašyti.

 

Garsioji Bacho Tokata ir Fuga d-moll gimė po kelionės į Liubeką, 1704-1705 metais, įtakota Bukstehudės meno. Tokatoje užšifruota fugos tema, o muzikinė išmonė, rodos, beribė! Skleidžiasi kompozitoriaus genijus... tuo tarpu, Arnštato bažnyčios taryba tikra, kad turi reikalą su išskirtiniu kietakakčiu jaunu vargonininku, kuris nevertas jam mokamų pinigų.

 

Keliones Bachas labai mėgo, dažnai vykdavo į kitus miestus klausytis naujausios ir labai populiarios itališkos ar prancūziškos muzikos. Pasakojama, kad kartą, grįždamas iš tokios kelionės jis pritrūko pinigų, o iki namų buvę dar pusė kelio. Praeinant pro vieną namą, pakvipo maistu, o kišenės -  tuščios. Stabtelėjo bent pasimėgauti skaniu kvapu, o tuo tarpu pro langą kažkas išmetė dvi silkių galvas. Mums tai atrodo pasibjaurėtina, o išalkusiam žmogui – tikras delikatesas. Bachas jas perlaužė ir kiekvienoje rado po auksinę monetą!

 

Apie 1706 metus parašytas ir „Kapričio mylimo brolio išvykimui“. Trejais metais vyresnis brolis Johanas Jokobas išvyko į Švediją tarnauti obojistu. Broliai daugiau nesusitiko, o Jakobo likimas susiklostė keistai: jis lydėjo Karolį XII žygyje į Rusiją, pakliuvo į turkų nelaisvę, o mirė Stokholme, būdamas dvaro muzikantu.

 

Miulhauzenas

 

1707 m. Sebastianas gauna nemažą  palikimą - 50 guldenų, o iš Arnštato persikelia dirbti į Mühlhauseną. Suderėta alga – 85 guldenų per metus (tiek pat kiek Arnštate) bei „3 maišai grūdų, 2 ryšiai malkų...“. Dalykiškai suskaičiavęs pajamas, Bachas nutaria kurti šeimą. Jo išrinktoji – pusseserė Maria Barbara Bach (Arnštato vargonininko Heinricho Bacho (1615-1692) anūkė. Heinrichas Bachas buvo Sebastiano tėvo, Ambrozijaus Bacho, dėdė). Abiems jauniesiems – po 22 metus. 1707 spalio 17 dieną jie susituokia.

 

Naujoji darbo vieta - Sankt Blasius bažnyčia, o pirmasis didesnis užsakymas – kantata „Dievas yra mano Karalius“ skirta biurgermeisterio ir tarybos narių inauguracijai. Netrukus pasirodo atspausdintas egzempliorius. Kantatos atlikimui panaudotos visos miesto muzikantų pajėgos ir instrumentai: fleitos, fagotai, obojai, būgnai, trys trimitai, styginiai, choras ir vargonai. Nors kūrinys taip patiko bažnytinei valdžiai, kad net buvo atspausdintas, Miulhauseno bažnyčiose muzikos poreikis – minimalus! Čia vyrauja pietistinės apeigų tradicijos (pietizmas – srovė protestantizmo rėmuose). Tai reiškė apeigų asketiškumą. Menas ir muzika bažnyčioje traktuojami kaip nukreipiantys tikinčiųjų mintis nuo Dievo. Nereikia stebėtis - pasikartojo Arnštato istorija. „Kietakaktis“ vargonininkas ir čia erzino parapijiečius pernelyg drąsiais muzikiniais pasirodymais. Bachas, laimei, neilgai ieškojo naujos tarnybos vietos. Jo laukė Veimaras.

 

Miulhauseno laikotarpiu parašyta Velykų kantata „Christ lag in Todesbanden“ (Kristus buvo mirties sukaustytas), odė „Gottes Zeit ist allerbeste Zeit“ (Dievo laikas yra pats geriausias laikas), vestuvių kantata „Der Herr denket an uns“ (Viešpats galvoja apie mus), skirta Marijos Barbaros tetos vestuvėms.

2000px-Johann Sebastian Bach signature.svg  

Veimaras, Ketenas

 

Veimaro dvare į pensiją išėjo dvaro vargonininkas Johanas Effleras. Vieta pasiūlyta Bachui, ir jis nedelsiant sutiko. Tai buvo bėgimas nuo religinių konfrontacijų, be to - didesnis atlygis.

 

Su žmona ir mokiniu Martinu įsikuria name netoli turgaus aikštės. Čia Kalėdoms laukiama pirmagimės - dukros Katharinos Dorothėjos. Šeimyna lieka Veimare devyniems metams ir stipriai pagausėja: Katharina Dorotheja turi tris brolius: Wilhelmą Friedemaną (labai talentingas, tapęs garsiu kompozitoriumi ir vargonininku. Dirbo Drezdeno Sofijos bažnyčioje; buvo populiaresnis už tėvą, tačiau prasigėrė ir mirė skurde), Karlą Philippą Emanuelį (tarnavęs Potsdamo dvare Prūsijos karaliui Frydrichui) ir Johaną Gottfriedą Bernhardą. Su Maria Barbara Bachas susilaukė septynių vaikų, tačiau trys jų mirė kūdikystėje.

 

Bacho darbdavys Veimare - griežtas ortodoksas liuteronas hercogas Vilhelmas Ernstas, vyresnysis (Johano Ernsto brolis, pas kurį dvare prieš penkerius metus trumpai tarnavo Bachas). Vilhelmas Ernstas (Ernst išvertus – „rimtas“) rinko gražias knygas, monetas, mėgo muziką , tačiau pirmiausiai jis buvo uolus katalikas: uždraudė balius, dvariškius egzaminavo po privalomų pamokslų koplyčioje ir rūpinosi, kad pilyje anksti būtų einama gulti - šviesa gesinama 21 valandą vasarą ir 20 val. – žiemos metu

 

Johanas Sebastianas tarnauja iš karto dviems hercogams: hercogui Vilhelmui Ernstui (rimtajam) ir besiribojančioje Raudonojoje pilyje įsikūrusiam hercogo sūnėnui Augustui Ernstui. Šis myli itališką muziką ir rengia su draugais temperamentingas šventes. Senasis hercogas nepalankiai žiūri, kai kapelos nariai groja puotose. Kartą Vilhelmas taip supyko dėl šių, kaip jis vadino, „pasileidėlių švenčių“, kad pagrasino muzikantus nubausti, jei šie dar kartą gros „ten“.

 

Bacho pareigos Veimaro dvare - vargonininkas ir kamermuzikas, tačiau aukštesnio, kapelmeisterio, titulo jam nesuteikė.

 

Daug laiko skiria pedagoginei veiklai: hercogų pageidavimu muzikos moko jų šeimos narius, savo vaikus ir giminaičius, pas Bachą mokytis atvyksta muzikantai iš tolimesnių vietų.

 

Per šiuos metus Veimare Bachas „atsistojo ant kojų“ - kaip šeimos galva ir kaip kompozitorius. Veimare parašyta didelė dalis bažnytinės muzikos. Apie ypatingą dėmesį jai byloja įdomus ritualas: prieš pradėdamas kūrinį, lapo viršuje palikdavo inicialus „J. J.“ (Jezu Juva-Jėzau, padėk man), o baigdavo S. D. G. (Soli Deo Gloria – šlovė vienatiniam Viešpačiui).

 

Be pedagoginės, kūrybinės ir koncertinės veiklos, Bachas garsėjo kaip išskirtinis vargonų ekspertas, dažnai kviečiamas išbandyti ir įvertinti naujų vargonų. Amžininkai pasakoja, kad niekas taip gerai nepažinojo jų sandaros ir registrų, nemokėjo išgauti tiek atspalvių ir jėgos. Patikrinimo pabaigoje išrinkdavo temą ir ją pristatydavo visais įmanomais polifoninio vystymo būdais. Kartais grodavo po dvi valandas nepakildamas.

 

Drezdene buvo surengos varžytuvės. Tuo metu čia viešėjo garsus prancūzų klavesinistas ir kompozitorius Lui Maršanas, buvo pakviestas ir Bachas. Rungtynės tarp muzikantų tuo metu buvo populiarus laiko praleidimo būdas, bet šios ... neįvyko, nes prancūzas, pasiklausinėjęs apie Bachą, slapčia dingo iš miesto, supratęs, kad yra pasmerktas sutriuškinimui.

 

Po metų tarnybos Bachas paskirtas koncertmeisteriu ir turi kas mėnesį parašyti po naują kantatą. Vienoje triukšmingoje hercogo Augusto puotoje buvo atlikta ir „Medžioklės kantata“ (žymioji arija iš šios kantatos „Schafe können siecher weiden“ itin įspūdingai skamba ir pianistės Yeol Eum Son atlikime ( https://www.youtube.com/watch?v=JNJdjtNxop0).

 

1716 mirus kapelmeisteriui Johanui Samueliui Drese, Bachas buvo tikras, kad jį pakeis (ir gaus išsvajotą ir nusipelnytą kapelmeisterio titulą), tačiau vieta pasiūlyta Georgui Philipui Telemanui, kuris dirbo Frankfurte. Šis atsisakė. Tada kapelmeisteriu buvo paskirtas hercogo giminaitis Johanas Ernstas. Bachą tai, žinoma, įžeidė. Kai jis nubaudžiamas 10 talerių bauda už grojimą (ir vėl!) Augusto puotoje - taurė perpildyta. Kompozitorius reikalauja atleidžiamas iš darbo, ir už tai hercogai įkiša jį į kalėjimą!

 

Vos tik paleistas iš mėnesį trukusio kalinimo, 1717 lapkričio 6 d. jis su šeima traukia į Keteną – pas princą Leopoldą, su kuriuo susipažino Augusto rūmuose, vienos puotos metu. Ten jo laukia kapelmeisterio titulas (pagaliau!) ir puiki kapela iš septyniolikos profesionalių muzikantų. Pats princas, studijavęs muziką Romoje, turėjęs gerą balsą (bosą), grojęs čembalu bei altu, didžiuojasi savo muzikantais ir vadina „dvaro puošmena“.

 

Laikotarpis Kėtene labai vaisingas. Čia nebuvo didelių vargonų (o jų Bachas ilgėjosi!), tačiau parašyta daug instrumentinės muzikos: smuikams, altams, obojui, klarnetui, taip pat – garsieji „Brandenburgo koncertai“. Pasakojama, princui Leopoldui prireikė naujo čembalo. Bachas įpareigojamas surasti Berlyne instrumentą. Ten, manoma, markgrafas Christianas Ludvigas von Brandenburgas paprašė jo sukomponuoti ką nors specialiai jam. Taip gimė svarbiausi Bacho kūriniai orkestrui - 6 Brandenburgo koncertai.

 

Bachas juos užbaigė 1721 ir paskyrė markgrafui. Manoma, kad tai anksčiau parašytų koncertų rinkinys, pritaikytas von Brandenburgo poreikiams. Šeši koncertai sumanyti skirtingos sudėties orkestrams.

 

Muzika, sukurta Kėtene, atspindi džiaugsmingą, laimingą laiką, jaučiama Vivaldžio koncertų įtaka ir pasaulietiškumas. Bachas kurdavo koncertus keliems klavišiniams ir atlikdavo juos su savo mokiniais. Sudėtingiausią partiją grodavo pats. Kartą atliktas teatrališkas koncertas šešiems čembalams! Čia gimė ir gerai temperuoto klavyro (GTK) pirmasis tomas, eilė neįprastų sonatų smuikui be pritarimo, sonata violončelei.

 

Gyvendamas Kėtene Bachas turėjo progą pasimatyti su Hendeliu - bendraamžiu ir bendratautiečiu, dirbusiu Londone. 1719 ieškodamas operos dainininkų pasirodymui, Hendelis viešėjo Halėje. Princas Leopoldas paskolino Bachui arklį, tačiau du didieji amžiaus muzikai prasilenkė... Dar sakoma, kad Hendelis susitikti nepanoro...

 

Kėteno metai buvo intensyvūs: kompozitorius ne tik daug kūrė, bet ir dažnai keliaudavo (o keliones jis labai mėgo). Deja, 1720 liepą, po kelionės į Karlsbado kurortą, kur jis lydėjo princą, sužinojo, kad mirė Maria Barbara (galimai - gimdant). Bachui grįžus ji jau buvo palaidota.

 

Keturi vaikai liko našlaičiais. Sunku likti namuose, kur kiekvienas kampas primena apie netektį. Pasinerti į darbą kur nors kitur! Jis bandė gauti vietą Hamburgo šv. Jakobo bažnyčioje, tačiau bažnyčios komitetas pasirinko nežinomą vargonininką, kuris davė 4000 markių kyšį (!). Bachas liko Kėtene.

 

1721 gruodžio 3, trisdešimt šešerių Bachas vedė 20 metų Anną Magdaleną Wilcke, dvaro trimitininko dukrą, savamokslę muzikantę ir dainininkę. Po keletos dienų švenčiamos karališkos poros vestuvės. Princas Leopoldas vedė princesę Frederiką Henriettą. Penkias savaites trunka karališkų vestuvių puota. Kartu su jaunaisiais švenčia visa liaudis: priėmimai, didelės puotos, šventiniai valgiai, dainos ir alus – visiems. Johanas Sebastianas, kaip dvaro kapelmeisteris, atsakingas už muzikinę programą. Pilies žiemos sode atliekama viena iš „Sveikinimo“ kantatų. Anna Magdalena, kaip kapelmeisterio žmona, visada turi savo partiją. Tačiau atsakingiausias dabas jos laukia namuose: vos dvidešimt vienerių ji staiga tapo mama Bacho atžaloms. Laimei, jau trylikos sulaukusi Katarina Dorotėja - didelė parama ir net draugė.

 

Nors jaunutė, Anna Magdalena sugebėjo būti ne tik mama našlaičiais likusiems vaikams, bet ir dėmesinga gyvenimo palydovė savo vyrui. Dviejose fortepijono knygose, kurias santuokos pradžioje Bachas sudarė savo žmonai, yra mažas meilės eilėraštis, be abejonės, skirtas Annai.

 

Bachų šeima artimiausiais metais sparčiai auga. Per dvidešimt vienerius metus santuokos Anna Magdalena pagimdė trylika vaikų (Maria Barbara – 7) tačiau ligos ir mirtis jų nepagailėjo – vaikai mirdavo dažniausiai tuoj po gimimo. Užaugo šeši...

 

bach-04 seima

 

Muzikinis gyvenimas dvare, deja, tuoj po princo vestuvių ima vėsti: princesė nemyli muzikos, Leopoldas retai tepasirodo kapeloje, o J.S.Bachas ieško naujos darbo vietos. Galbūt pasiilgo didelių vargonų (juk bažnytinė Bacho muzika - tarsi intensyvus religinis išgyvenimas, malda!) galbūt norėjo palikti vietą, kur mirė pirmoji jo žmona.

 

Leipcigas

 

1722 mirė šv. Tomo bažnyčios Leipcige kantorius Johanas Kuhnau. Ši vieta, kurioje Kuhnau dirbo 20 metų, buvo labai gerbiama. Miesto taryba naują kantorių rinko iš šešių kandidatūrų. Buvo pasirinktas Georgs Philippas Telemanas, tačiau darbdavys neišleido jo ir pakėlė atlyginimą (muzikai naudodavo būdą, neva pretenduodami į kitą vietą tik tam, kad laimėtų didesnį atlygį. Taip darė ir Bachas). Iš pradžių Bachas neketino pretenduoti į šią vietą, Telemanas buvo jo draugas, bet dabar, kai jis atpuolė, susidomėjo. Leipcigiečiai pasirinko Christophą Gaupnerį, dvaro muzikantą iš Darmštato, tačiau ir jo neišleido ponas. Bachas tuo tarpu gavo iš princo Leopoldo rekomendaciją. Taip tapo šv. Tomo bažnyčios kantoriumi.

 

1723 gegužės 5 jis pasirašė sutartį iš 14 punktų ir po 2 savaičių, gegužės 22, persikėlė į Leipcigą su šeima. Turtui pergabenti pasamdytos dvi karietos ir 4 vežimai. Tiems laikams – daug. Tomo mokykla ir patalpomis, ir veikla buvo glaudžiai susijusi su šv. Tomo bažnyčia. Nors Bachui nesuteiktas joks titulas, kantoriaus pozicija – trečia pagal svarbumą po rektoriaus ir jo pavaduotojo. Alga siekia dalį Kėtene gautos, tačiau buvo papildomų pajamų: laidotuvės, vestuvės ir kt., dėl kurių, atrodo, jis uždirbo daugiau.

 

Pagal sutartį Bachas privalėjo rūpintis didžiausių Leipcigo bažnyčių mišių muzika, diriguoti chorams, ruošti instrumentalistus, aprūpinti kūriniais, be to, buvo atsakingas už natas ir instrumentus. Kaip kantorius, vieną savaitę iš keturių jis turėjo prižiūrėti visą mokymo procesą: žadinti mokinius anksti ryte (5 val.), vadovauti ryto maldai, kontroliuoti visų dalykų pamokas, maitinimą. Akivaizdu, kad Bachas nesižavėjo savo pareigomis ir, kaip jis sakė „nemuzikaliais“ mokiniais. Už 50 guldenų per metus kai kurias savo pareigas perleido savo kolegai Karlui Friedrichui Pezoldui.

 

Tomo mokykla turėjo apie 60 auklėtinių nuo 11 iki 20 metų. Visi buvo išskirstyti į keturis chorus pagal muzikinį stiprumą. Daugiausiai tai buvo neturtingų šeimų vaikai, išlaikomi iš aukų. Jie giedodavo keturiose Leipcigo bažnyčiose, bet kokiu oru lydėdavo iki kapų laidotuvių procesijas.

 

Kai Bachas pradėjo dirbti, mokykla buvo apgailėtiname stovyje: trūko lovų, kai kurie auklėtiniai turėdavo dalintis viena. Trūko patalpų: trys klasės pamokoms ir maitinimuisi. Tuometis rektorius Johanas Heinrichas Ernestis buvo 71 metų amžiaus, praradęs bet kokią savo pavaldinių ir mokinių kontrolę. Plito užkrečiamos ligos, mokymo kokybė buvo kritusi.

 

Ne tik savo vaikų muzikinio švietimo Bachas nepaliko savieigai - visi Tomo mokyklos mokiniai turėjo griežtą ugdymo planą. Mokymui naudojama medžiaga – daugiausiai paties Bacho kūryba:dvibalsės ir tribalsės invencijos, du Annos Magdalenos Bach sąsiuviniai, Vilhelmo Frydemano sąsiuvinis, „Gerai temperuotas klavyras“* (GTK - I tomas parašytas 1722 metais, II - surinktas po 20 metų ), angliškos ir prancūziškos siuitos.

 

*Gerai temperuotas klavyras - preliudų ir fugų rinkinys kiekvienai iš 12 mažorinių ir 12 minorinių tonacijų. Temperacija - tai instrumento (klavyro) derinimo sistema, kai visi pustoniai išlyginami taip, kad būtų galima groti bet kurioje tonacijoje.

 

maxresdefault

 

Kantatos

 

Bažnyčioje naudojamos muzikos reikėjo labai daug. Sekmadieniais apeigos prasidėdavo 7 ryte ir tęsdavosi iki pusės vienuolikos su pusvalandžio pamokslu viduryje. Visą repertuarą paruošti, surepetuoti su dainininkais ir instrumentalistais buvo Bacho atsakomybė. Trūko kantatų, dažniausiai tekdavo jas komponuoti pačiam. 1723-1729 laikotarpiu Bachas vidutiniškai parašydavo po vieną kantatą per savaitę, nekalbant apie motetus, Pasijas, Magnificat ir kt. Per penkerius metus jis parašė apie 300 kantatų, iš jų apie 200 išliko. Bacho kantatos buvo meniškesnės nei jo amžininkų. Telemanas rašė dažniausiai solo instrumentui. Bacho kantatos susidėjo iš keturbalsių chorų, arijų su gana sudėtingom solo partijom (dažnai - obojui. Akivaizdu, kad Bachas turėjo puikų obojininką!) 1727 kompozitorius sutiko mokytoją ir poetą Christianą Friedrichą Henrici, meniniu slapyvardžiu Picander (Pikander), kuris rašė tekstus kai kurioms jo kantatoms, Pasijoms.

 

1729 su žmona ir vyresniuoju sūnumi Wilhelmu Friedemanu jie dalyvavo buvusio darbdavio, princo Leopoldo laidotuvėse. Ta proga parašė kantatą “Klagt kinder klagt es aller welt“ Mirė žmogus, suteikęs Bachui kapelmeisterio titulą, buvęs užuovėja. Jo globoje prabėgo laimingi Bacho šeimyninio gyvenimo metai su Marija Barbara. Už savo paskutinį pasitarnavimą kompozitorius gavo 230 telerių honorarą. Po Leopoldo mirties Bachas vėl ieško aukštuomenės prieglobsčio ir 1729 gauna hercogo Christiano von Vaisenfels globą bei Saksų-Vaisenfels kapelmeisterio titulą.

 

Nelengvo, atkaklaus ir tiesaus būdo kompozitorius ir Leipcige įsivelia į konfliktus su valdžia. Pavyzdžiui, norėdamas surinkti kuo gabesnius studentus, Bachas surengė perklausą: iš 23 kandidatų 11 atmetė kaip visiškai netinkamus. Tačiau taryba keturis iš beviltiškų ir dar penkis, kurių Bachas nebuvo girdėjęs, vis tiek priėmė į mokyklą, o iš Bacho išrinktų – tik penkis. Konflikto rezultatas: iš Bacho atimtos papildomos pajamos, o supykęs muzikas ieško naujos vietos. Tuo laiku rašytame laiške Ordrufo laikų jaunystės draugui Georgui Erdmanui, kuris dirba teisiniu patarėju Rusijos dvare Dancige (Gdanske), jis skundžiasi muzikos nemylinčia valdžia, rašo ieškantis gerai apmokamos vietos Dancige ir prašo užtartį jį geru žodžiu. Be kita ko, senam draugui pasiskundžia, kad papildomos pajamos iš laidotuvių smarkiai sumažėję, nes Leipcige labai jau geras oras! Be to, piktinasi miestelėnais, surengusiais vestuves gryname ore už miesto, vien todėl, jo manymu, kad nereikėtų mokėti už muziką! Laiškas baigiamas pasakojimu apie šeimą: vyresnysis sūnus studijuoja, vyresnioji dukra dar neištekėjo, jauniausiajam – 6 metai, visi labai muzikalūs, galima būtų surengti koncertą iš šeimos narių. Žmona turi švarų sopraną, o dukra jai labai neblogai pritaria. Ar buvo atsakyta į šį laišką – nežinome, tačiau Bachas liko Leipcige.

 

Apie Bacho šeimyną sužinome ir iš sūnėno Johano Elijo. Jis 33 metų pradėjo dirbti pas kompozitorių sekretoriumi ir mokytoju jaunesniems vaikams. Iš jo laiškų saviškiams aišku, kad Anną Magdaleną jis mėgo. Ieškojo padovanoti gvazdikų, nupirkti čivyliuko, kad jai dainuotų. Be to, prašė tėvų atsiųsti saldaus vyno svetingiems šeimininkams.

 

Leipcige Bachas su šeima gyveno Tomo mokyklos patalpose, gipso siena atskirtose nuo klasės. Sparčiai gausėjant šeimynai, plėsti gyvenamąsias patalpas tapo būtina.

 

Senasis rektorius mirė 1729 rudenį ir jo vietą užėmė jaunas ir išsilavinęs Johanas Mattias Gesneris, pažįstamas dar iš Veimaro laikų. Jis žavėjosi Bacho muzika ir nusprendė ją padaryti ugdymo prioritetu bei aprūpinti visas Leipcigo bažnyčias dainininkais. „Dievo šlovinimas dainavimu priartina mus prie dangaus chorų“ sakė jis. (Tuos, kurių tokia logika neįkvėpė, įtikindavo baudomis).

 

Be to, jis grąžino Bachui papildomų pajamų galimybę, kurią taryba buvo atėmusi ir atleido jį nuo visų kitų pareigų, išskyrus muzikos mokymą. Jis buvo atsidavęs Bachui ir paliko tokį jo aprašymą: „Bachas girdi visus ir viską, 30 ar beveik 40 muzikantų valdo vienu galvos linktelėjimu ar kojos treptelėjimu, kai kam grasina pirštu ir gražina į ritmą, vienam aukštą, kitam vidurinį, trečiam žemą toną paduoda, pats gi atlieka pačią sunkiausią partiją, viską girdi, visus balsus savo beribiu balsu (gerkle) atkartoja“.

 

Naujasis rektorius ėmėsi mokyklos remonto, pristatė dar 2 aukštus. Deja, 1734 Gesneris persikėlė į Giotingeno (Götingen) universitetą profesoriauti. Jo įpėdinis – Johanas Augustas Ernestis, 27 metų rektorius turėjo ambicijų iš Tomo mokyklos padaryti pažangią akademiją. Muzikos jo planuose nebuvo.

 

Naujasis rektorius atleido prefektą (prižiūrėtoją), žiauriai sumušusį mokinį, ir paskyrė naują, nepasitaręs su kantorium. Bachui, gi, buvo labai svarbu, kad prefektas būtų muzikas, nes turėjo padėti atlikti planuojamus muzikinius darbus keturioms miesto bažnyčioms. Naująjį prižiūrėtoją jis galimai jėga išmetęs iš repeticijos, nes šis buvęs visiškai nemuzikalus. 1737 balandį miesto taryba komentavo šį įvykį: abu - ir prefektas, ir Bachas - buvo pripažinti lygiomis dalimis kaltais. Bachas nenurimo, kreipėsi į kurfiurstą Friedrichą Augustą...

 

Vos baigėsi šie nemalonumai, rūpesčių sukėlė sūnus Johanas Gottfriedas. 1735 Bachas jam išrūpino Miulhauseno Marijos bažnyčios vargonininko vietą. Sūnus prasiskolino. Tėvas atsiskaitė už jo skolas ir savo įtakos pagalba rado kitą vietą – Jakobo bažnyčioje, Sangerhausene. Johanas Gottfriedas vėl prasiskolino ir pabėgo. Po to gyvenimas, deja, susiklostė tragiškai: vos įstojęs į universitetą numirė nuo karštinės.

 

Muzikos kolegija

 

1729 Bachas rado naują darbo sritį: jis perėmė vadovavimą muzikos kolegijai, kurią 1702 įkūrė Telemanas. Studentų, profesionalių muzikantų ir, kaip manoma, vyresniųjų Bacho šeimos narių pajėgos pasirodydavo penktadienio vakarais Zimmermano kavinėje, Katarinos gatvėje, arba, vasaros metu, kavinės sode. Kolegija pasirodydavo universiteto ar princo šeimos švenčių metu.

 

Kassavaitiniuose koncertuose atliekami Bacho anksčiau parašyti instrumentiniai koncertai, kurių didelė dalis aranžuoti klavišiniams, o iš pradžių buvo sumanyti, pvz. obojui ar smuikui. Šie čembalo koncertai, kartais 2 arba 3 klaviatūroms, pradeda naują žanrą, kuris klasicizmo ir romantizmo epochose pasiekė apogėjų, tačiau Bacho koncertai, nors ir aukščiausios kokybės, nebuvo žinomi už Leipcigo ribų. 1740 m. muzikos kolegijos egzistavimas nutrūksta, Bachui atsisakius vadovauti.

 

Jo satyrinės kantatos (viso parašė apie 20, didžiausia jų dalis skirta Drezdeno dvaro iškilmėms) „Pano ir Febo kova“ (Der Wettstreit zwischen Phoebus und Pan) bei „Kavos kantata“, tikėtina, pirmąkart buvo atliktos Zimmermano kavinėje. Libretas - nuolatinio bendraautoriaus – Pikandero. „Pano ir Febo kovoje“ Pasakojama, kaip Midas klausosi Febo ir Pano dainavimo kovos ir gauna asilo ausis, nes Pano dainuojamą paviršutinišką ir madingą melodiją įvertina kaip meną. Šis Mido „apdovanojimas“ simboliškas Bacho muzikos tuometinio vertinimo kontekste...

 

„Kavos kantatoje“, parašytoje Pikandero tekstu, pasakojama apie merginą, kuriai tėvas draudžia gerti taip pamėgtą kavą. Ji sutinka atsisakyti nuo gėrimo, jei tėvas pritars vedyboms su pačios išsirinktu jaunikiu. Mergina gauna pažadą leisti mėgautis kava jai ir jos būsimam vyrui. Šie kūriniai patys lengviausi ir žaismingiausi. 1742 Bachas parašė „Valstiečių kantatą“, skirtą sutuoktinių porai, kuri tapo naujais ūkio valdytojais netoli Leipcigo. Čia panaudoti liaudiškos muzikos motyvai (jo kūryboje tai unikalu) rodo, kaip puikiai Bachas naudojo muzikines idiomas. 

 

1737 m. Adolf Scheibe savo leidžiamame Hamburgo laikrašty „Muzikos kritika“ užsipuolė Bachą, kad jo muzika esą pasenusi, o puošyba bei kontrapunktas daro ją tariamai pompastiška ir nuobodžia. Bachas vėl aršiai gynėsi, tačiau nuo publikos ilgainiui visai nusisuko.

 

Daugumą bažnytinės muzikos jis perdirba, nerašo naujos, o 1735 m. parašyta „Kalėdų oratorija“ - daugiau skausminga nei dramatiška ar aistringa.

 

Ar gyvenimo saulėlydyje Bachas žinojo, kad jo muzika neatitinka laiko skonio – neaišku. Tačiau nuo 1730 m. neberašo bažnytinės muzikos (nors ji tesudaro ¼ jo kūrybos) Kūriniai privataus pobūdžio, (taip rašė ir Bethovenas). Kai 1739 m. kilo barnis dėl Pasijos, pasakė, kad jos atlikimas - vien tik vargas. Jis kūrė pats sau: ne miestui, ne bažnyčiai, muzikos kolegijai ar dar kam. Toliau ėjo kantoriaus pareigas, tačiau kiek galima daugiau atiduodavo kitiems. Vengė individualių pamokų, bet itin globojo Johaną Christofą Altnikovą, kuris vėliau tapo jo dukros Elizabetos Julianos Friederikos vyru. Toliau buvo kviečiamas vargonų apžiūrai.

 

Kelionė į Berlyną

 

1747 m. – įsimintina Bacho kelionė. Jo sūnus Karlas Philipas Emanuelis dirbo Friedricho Didžiojo dvare vargonininku. Žmona laukėsi jų antrojo vaiko. Tikriausiai, karalius skubino Emanuelį greičiau pasikviesti savo tėvą į Potsdamą.  Taigi, Bachas turėjo dvi priežastis išsiruošti į Friedricho dvarą, esantį netoli Berlyno .

 

Wilhelmas Friedemanas, su kuriuo keliavo senasis Bachas, vėliau pasakojo:

 

Karalius tuo metu kiekvieną vakarą rengė kamerinius koncertus, kuriuose keletą koncertų fleitai atlikdavo pats. Vieną vakarą, kai muzikantai jau buvo susirinkę, o jis pats rankose laikė fleitą, buvo įteiktas raštiškas pranešimas apie nepažįstamojo atvykimą. Friedrichas atsigręžė į muzikantus ir nekantriai ištarė: „Mano ponai, senasis Bachas atvyko“. Įsakyta Bachą iš sūnaus namų, kur apsistojo, nedelsiant atgabenti į pilį. Prūsijos karalius koncertavo, o po to su svita lydėjo Bachą iš menės į menę, rodydamas visur stovinčius Silbermano fortepijonus. Po to karaliaus duota tema, be jokio pasiruošimo, Bachas atliko fugą. Grįžęs į Leipcigą, tą pačią temą perdirbo į 3 ir 6 balsų fugas, pridėjo kanonų, sonatą ir pavadino „Muzikine dovana“. Vieną egzempliorių pasiuntė karaliui. Tačiau ar buvo, kaip įprasta, atsilyginta - nežinoma. Pasakojama, kad karalius tinkamai neįvertino dovanos, vos gavęs, atidavė natas seseriai. Nenuostabu, nes 35 metų diletantas fleitistas negalėjo susidomėti sudėtinga 62 metų Bacho polifonija. Trio sonata, skirta fleitai, buvo per sunki atlikti karaliui. 

 

Viešnagės metu Bachas susipažino ir su visais Potsdame esančiais vargonais bei išsakė savo nuomonę. Be to, Berlyne Bachas aplankė operos teatrą. Ten buvo didžiulė valgykla. Vos įėjęs, pastebėjo pastato ypatumą, kurio nežinojo net projektavęs architektas: jei kas nors atsistos viename kambario kampe ir tyliai sušnibždės kažką, tai kitame kambario gale, taip pat kampe veidu į sieną stovintis žmogus aiškiai tai išgirs, tuo tarpu viduryje stovintys negirdės nieko! Bachas pasirodė teisus!

 

Tais pačiais metais jis prisijungė prie muzikos tyrinėtojų draugijos, kurią įkūrė buvęs Bacho mokinys ir universaliai išsilavinęs Lorenzas Christophas Mizleris. Be jo draugijai priklausė Telemanas, Hendelis. Kai kurie vėlyvieji, matematiškai sudėtingi, Bacho darbai buvo, galimai, įkvėpti grupės muzikos intelektualų. Bachas išmanė skaičių bei simbolių magiją. Natomis b, a, c, h kūriniuose užšifruodavo savo pavardę, kryžiaus ženklą. Įdomu, kad skaičių sistemoje, Bach reiškia 14 ( B-2; A-1; C-3; H-8; taigi, 2+1+3+8), o su inicialais – 41 (9+18+14). Kai kurios paslaptys įmintos, bet daug kas lieka neatskleista.

 

Paskutiniais metais daug laiko praleido perdirbinėdamas savo senus kūrinius. Sumanė pratęsimą GTK (Gerai temperuotam klavyrui) - II tomas pabaigtas 1742 m. Tai rinkinys iš seniau parašytų ar perdirbtų kūrinių.

 

Tuo laiku parašytos Goldbergo variacijos, pavadintos klavesinisto, Bacho mokinio pavarde. Goldbergas tarnavo pas grafą von Keyserlingą - užsakovą ir rusų pasiuntinį Drezdeno dvare. Grafas užsakė Bachui parašyti muziką bemiegėms naktims. Kompozitorius sukūrė trisdešimt variacijų, kurių klausydamas grafas atsipalaiduotų ir panirtų į gilų miegą. Jaunasis pianistas Johanas Gottliebas Goldbergas taip nuoširdžiai interpretavo Bacho parašytą muziką, kad kūrinys šiandien plačiai žinomas kaip „Goldbergo variacijos“. Kas trečia variacija – kanonas. Bachas užduotimi buvo labai patenkintas: 1746 tapytame portrete (Elijo Gottliebo Haussmano) rankose, tarsi pasididžiavimą jis laiko šešiabalsį kanoną.

 

1749 m. panaudojant anksčiau parašytas dalis, galutinai užbaigtos mišios h-moll (Sanktus atliktas 1724 m. Kalėdoms; Agnus Dei - iš pradžių buvo „žengimo į dangų“ oratorijos arija. Perdirbtas Credo).

 

Nuo 1745 m. jis dirba ties „Fugos menu“. Kūrinys labiau panašus į rebusą, galvosūkį ar instrukciją nei į skirtą atlikti – jis rašytas „jokiam“ instrumentui. Nebaigtas. „Fugos menas“ sudarytas iš ta pačia tema parašytų 18 dalių (4 kanonų ir 14 fugų). Kai kurias galima groti iš galo į priekį arba iš apačios į viršų.

 

Mirtis

 

Jau 1749 birželį paskelbta, kad bus renkamas naujas kantorius, nes „Bachas turi mirti“ (versterben sollte). Nežinoma, ar Bachas jautėsi labai blogai, nes žinių apie jo ligą nedaug. Sparčiai blogėjo regėjimas, kovo mėnesį žymus gydytojas anglas Jonas Tayloras operavo kompozitorių. Po poro dienų prireikė antros operacijos, bet rezultatas – visiškas aklumas.

 

Bachas ne tik apako. Iki tol nepaprastai sveikas jo organizmas paliego nuo skirtų vaistų ir jis beveik pusmetį sirgo. Vėliau jį ištiko insultas ir sunkus karščiavimas - plaučių uždegimo komplikacija. Mirė 1750 m. liepos 28, sulaukęs 65 metų. Pasakojama, kad paskutiniosiomis dienomis jis dar diktavęs „Fugos meną“, paskutiniąją fugą, kurios temoje užšifruota Bacho pavardė (BACH). Staiga paprašė atidėti ją į šalį ir pradėjo diktuoti išdailą choralui „Prieš tavo sostą stoju aš“  („Vor deinen Thron tret ich hiermit“) ...

 

Palaidotas Leipcigo Johano kapinėse (Johannisfriedhof). Net ir po mirties leipcigiečiai nenorėjo pripažinti savo kantoriaus reikšmės: „jis buvo geras muzikas, bet ne mokytojas“ - niurzga jie ir padaro išvadą, kad niekada nekartos klaidos - neišsirinks išsilavinusio muziko, nes „mokyklai reikia mokytojo, bet ne kapelmeisterio“.

 

800px-Grave of Johann Sebastian Bach Leipzig 03

 

Kadangi Bachas nepaliko testamento, jo turtas turėjo būti padalintas pagal įstatymą. Anna Magdalena gavo leidimą šešis mėnesiu gyventi mokyklos patalpose, nes su ja kartu buvo 5 vaikai. Turto aprašas rodo, kad be kita ko, Bachas paliko 5 klavesinus, 10 styginių instrumentų, liutnę, spinetą.

 

Bacho manuskriptai padalinti lygiomis dalimis vyresniesiems sūnums. Kas atiteko Karlui Philippui Emanueliui, išliko iki mūsų dienų. Vilhelmas Friedemanas, atvirkščiai, daug ką paleido iš rankų.

 

Vyresnieji Bacho sūnūs nepadėjo Annai, ji mirė po 10 metų kaip išmaldos prašytoja.

 

Po Bacho mirties, jo muzika buvo užmiršta beveik šimtui metų, laikoma pasenusia, neįdomia. Daug populiaresnė buvo jo keturių sūnų kūryba - dviejų vyriausių ir dviejų jauniausių: Vilhelmas Friedemanas, Karlas Philippas Emanuelis, Johanas Christophas (Bückeburger Bach), Johanas Christianas (London Bach).

 

Feliksas Mendelsonas – Bartoldy beveik po šimto metų, 1829 m.kovo 11 Berlyne, vėl atgaivino „Mato pasiją“. Tai bene žinomiausias ir reikšmingiausias jo kūrinys, šalia Mišių h-moll, pačiu giliausiu ir dramatiškiausiu būdu traktuojantis Kristaus aukos bei žmogaus gyvenimo turinį ir prasmę. Kulminacijoje, viena įspūdingiausių, alto arija „Erbarme dich“ (Pasigailėk) atliekama po scenos, kai Petras, karštai prisiekęs ištikimybę, išsižada Jėzaus. („Pasigailėk, o Viešpatie, mano ašarų! Žiūrėk, štai graudžiai verkia prieš tave širdis ir akys“). Arija skamba kaip apgailestavimas dėl nepastovios žmogaus prigimties, kartu, tarsi raminanti Dievo globa. Scenoje, kai įsiutusi minia šaukia Pilotui „nukryžiuok jį“, skamba arija „Iš meilės miršta mano išganytojas“ (Aus Liebe will mein Heiland sterben). Tai tarsi atsakymas į Piloto klausimą (šventame rašte likęs be atsako) „O ką gi pikta jis yra padaręs?“

 

Volfgangas Šmyderis 1946-1950 katalogizavo Bacho darbus, sunumeruodamas rinkinyje „Bach Werke Verzeichnis“ BWV (Bacho Darbų Katalogas) Numeracija, beje, neatspindi sukūrimo metų, tačiau yra plačiai žinomas standartas muzikos profesionalams ir mylėtojams.

 

Dėl itin gilaus muzikos religingumo, Johanas Sebastianas Bachas kartais vadinamas penktuoju evangelistu.

 

 

johann sebastian bach statue 

Literatūra:

 

Ekker E. A., Eisenburger D. Johann Sebastian Bach. Ein musikalisches Bilderbuch

 

Dowley T. Die grossen komponisten BACH Johan Sebastian

 

Internetinis puslapis:  http://www.factroom.ru/facts/59788

 

Parengė Lina Grigaitienė