Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija

Draugija tęsia savo veiklą. Interviu su R.Derbutiene (2011 m.)

 

Kauno krašto fortepijono mokytojų draugijos pirmininkę Rasą Derbutienę kalbina kolegė Daiva PILKIENĖ

2011 m. lapkričio 28 d. po XI-ojo festivalio-maratono įvyko visuotinis Kauno krašto fortepijono mokytojų draugijos susirinkimas, kuriame draugijos pirmininkė Vita Karužaitė perskaitė išsamią ataskaitą apie draugijos nuveiktus darbus nuo pat jos įsikūrimo 1996 m. Pirmininkė pabrėžė, kad buvo suburta komanda ir padaryta nemažai reikšmingų darbų. V.Karužaitė padėkojo visiems draugijos veikloje dalyvavusiems mokytojams. Susirinkime buvo perrinkta draugijos valdyba. V.Karužaitė apsisprendė nebedalyvauti naujosios valdybos veikloje ir palinkėjo naujai išrinktiems žmonėms ir toliau tęsti prasmingą draugijos veiklą. Mokytojai nuoširdžiai padėkojo V.Karužaitei už draugijos įsteigimą, už visus draugijai vadovautus metus, už energiją, entuziazmą ir pasiaukojimą. Į draugijos valdybą išrinktos mokytojos Rasa Derbutienė (Blebaitė), Aldona Didžiulytė, Violeta Baronienė, Rita Leitanienė, Audronė Paškauskienė, Snieguolė Sinkevičienė, Rita Trimonienė. Valdybos posėdyje naująja draugijos pirmininke išrinkta Kauno I muzikos mokyklos mokytoja Rasa Derbutienė. Nuo pat draugijos įkūrimo buvusi draugijos atsakingąja sekretore, visų draugijos projektų viena pagrindinių organizatorių, leidinio „Pianistas“ redaktorė, konkursų „Olimpo musicale“, „Musica pianoforte“, „Linksmieji pirštukai“ meno vadovė Rasa yra puikiai pažįstama visiems Kauno krašto muzikos ir meno mokyklų mokytojams, tad jos iš naujo pristatinėti tikrai nereikia. Paklauskime tik  keleto klausimų apie tolesnę draugijos veiklą.

Daiva Pilkienė: Pasikeitė draugijos valdyba, ar galima tikėtis kokių nors permainų draugijos veikloje?

Rasa Derbutienė:Manau, kad iki šiol Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija dirbo tikrai didelį ir reikšmingą darbą. Atsigręžus atgal, matome didžiulius, grandiozinius renginius, kuriuose dalyvaudavo virš 500 mokinių ir mokytojų. Smagu prisiminti seminarus-praktikumus, kurie neabejotinai davė daug praktinės naudos, festivalius “Lietuvos nepriklausomybei - 80”, “Prof. S.Vainiūnui - 90”, visus 11 maratonų, žurnalą “Pianistas”. O kur dar renginiai, kuriuos draugija rengė su įvairiomis mokyklomis? Žinant, kad draugijos aktyvas dirba visuomeniniais pagrindais, nuveikta išties labai daug, netausojant savęs, dėmesiu nuskriaudžiant savo artimuosius, atsisakant laisvalaikio. Nebus per skambiai pasakyta, kad tai tikras pasiaukojimas. Nemanau, kad būtina kažką iš esmės keisti, reikia tik tęsti pradėtą darbą, galbūt įnešant vieną kitą naujovę, kurią padiktuos pats gyvenimas. Po truputį judame į priekį – atnaujiname narystę Draugijoje, sukurtas Draugijos internetinis puslapis ir logotipas.

D.P.: Prieš festivalį-maratoną mokytojams buvo išplatintos anketos, kuriose paskutinė skiltis buvo skirta pageidavimams, pastaboms dėl Draugijos darbo. Ar daug pastabų sulaukėte?

R.D.: Kai kuriose anketose ši skiltis buvo tuščia, tačiau džiugu, kad buvo nemažai sveikinančių su nuveiktais darbais ir linkinčių eiti ta pačia kryptimi. Buvo ir pageidavimų, į kuriuos stengsimės atsižvelgti, aišku, jei jie realūs. Nuolatinis pageidavimas yra parašyti užsienio konkursų adresus. Manau, kad daugumai mokytojų tikrai nėra paslaptis, kad internete beveik visus konkursus galima rasti pasitelkus tinklapį www.masamizuno.com, tik reikia negailėti laiko ir gerai jį panagrinėti. Taip pat yra pageidavimų dėl festivalio-maratono, kad jis vyktų vieną dieną nuo ryto iki vakaro, nes “…tada galima paklausyti kitų mokyklų mokinių, pabendrauti, susitikti su seniai matytais kolegomis”. Tačiau pirmuosiuose maratonuose filharmonijos salė būdavo apytuštė, niekas nesiverždavo į kitų mokyklų pasirodymus, savo “atgrodavo” ir bėgdavo į miestą. Buvo ir nelabai realių pageidavimų: organizuoti išvykas su mokiniais į užsienį, daryti mokyklų “draugystės” koncertus, tačiau manau, kad kiekviena mokykla gali sau puikiausiai susiorganizuoti tokius koncertus, nes Draugija neturi tam nei lėšų, nei žmogiškųjų išteklių. Taip pat išsakyta kritiška mintis nerengti maratono šaltose patalpose. Į šį pageidavimą tikrai atsižvelgsime, kad ir kaip būtų gaila prarasti kai kurias puikias koncertines erdves.

D.P.: Jau 11 metų lapkričio pabaigoje, mes, pianistai, vykstame į respublikinį  jaunųjų pianistų festivalį maratoną Kaune. Taip pat neatsiejama festivalio dalimi tapo pianistų pasididžiavimas - žurnalas ,,Pianistas”. Buvo išleista 11 numerių. Juose skaitėme apie iškilius pianistus bei nusipelniusius mokytojus, džiaugėmės savo mokyklų patirtimi ir laimėjimais, susipažinome su nauja metodine medžiaga. Šis žurnalas buvo labai svarbus kiekvienam pianistui,o muzikos mokytojų bendruomenėje buvo vienintelis profesinis leidinys. Tačiau po paskutiniojo festivalio maratono grįžome namo be žurnalo.  Kas atsitiko? Kodėl neišleidote ,,Pianisto”?

R.D.: “Pianisto” leidimas – labai nelengvas darbas, tad natūralu, kad per 10 metų jaučiuosi tiesiog pavargusi. Pavargau ne tik nuo daugybės techninių dalykų, kuriuos reikia padaryti, bet ir nuo rašančiųjų ieškojimo. Visi užsiėmę - šiais laikas, norint išgyventi, reikia daug dirbti. Be to, pianistai niekada nepasižymėjo didele meile rašymui…Viena aktyviausių “Pianisto” korespondenčių Janina Vainikonytė išvyko gyventi į Vokietiją. Tačiau temų tikrai nepritrūkome. Dar liko nepakalbinta ir neaprašyta nemažai Lietuvos pianistų bei pedagogų.

D.P.: Ar redaktorė turėjo mėgstamų ir nemėgstamų rubrikų?

R.D.: Negalėčiau išskirti kokios nors vienos rubrikos, visos man buvo labai įdomios. Aišku, įdomiausia būdavo skaityti apie žymius pianistus ir didelių pasiekimų turinčius mokytojus. Kažkiek erzindavo primityvumas, kuriuo tiesiog alsuodavo kai kurie straipsneliai apie mokyklų veiklą – čia būdavo daug kartojimosi, begalė mokinių pavardžių. Tačiau iš kitos pusės rubrikoje „Iš mokyklų gyvenimo“ galėdavai pasisemti idėjų ir patirties rengiant renginius, koncertus.

D.P.: Kokios tolesnės ,,Pianisto“ perspektyvos?

R.D.: Nuo šių metų „Pianistas“ persikelia į internetinę erdvę, tačiau labai viliuosi, kad kas nors iš mokytojų perims ir toliau tęs „popierinį“ „Pianisto“ leidimą. Labai to norėčiau. Nes vis dėlto, kai pažiūriu atgal, pati nustembu, kiek daug padaryta, ir gaila būtų taip viską palikti. Internetas yra labai pažangus ir geras dalykas, bet norėtųsi turėti ir „tikrą“ leidinį. Beje, dalis mokytojų dar ribotai naudojasi kompiuteriu, tad jiems internetinis variantas bus neprieinamas. Tačiau žiūrint iš kitos pusės – galbūt noras paskaityti internetinį pianistų puslapį paskatins išmokti geriau pažinti tą neatskiriamą mūsų šiandieninės kasdienybės palydovą – kompiuterį. Žmogaus galimybės daug didesnės, nei jis pats galvoja, ir mokytis niekada nevėlu. Sprendžiu apie tai pagal savo mamą – jai 73 metai, ir ji puikiai dirba kompiuteriu, naršo po internetą, rašo elektroninius laiškus.

D.P.: Linkėjimai ir žadėjimai...

R.D.: Viliuosi, kad tinklapis bus pianistų mėgiamas ne tik Kauno krašte, bet ir visoje Lietuvoje. Kviečiu visus fortepijono mokytojus, mokinius, jų tėvelius lankytis internetiniame Draugijos tinklapyje, rašyti į internetinį „Pianistą“, dalintis savo džiaugsmais, rūpesčiais, naujovėmis, didžiuotis pasiekimais. Laukiame žinių iš mokyklų, straipsnių ir nuotraukų adresu www.pianistas.lt Nelikime abejingi, nelaukime, kad paprašytų, pakviestų, patys siūlykime naujas idėjas, skleiskime gerąją patirtį, būkime tikrais savo specialybės ir profesijos patriotais, nes jeigu ne mes tai padarysime, tai kas tada?

D.P.: Linkiu didžiausios sėkmės ir sveikatos vadovaujant Kauno krašto fortepijono mokytojų draugijai ir manau, kad pianistų bendruomenė jau nekantrauja skaityti naują, internetinį pianistų žurnalą!