Prisipažinsiu gerbiamiems skaitytojams, kad vasario mėnesį man žodis Lietuva įgauna kitokį nei girdime kasdien skambesį. Pagrindiniai šio didingo žodžio tonai ima ir pasipuošia gražiausiais obertonais, kurie suvirpina giliausias kiekvieno lietuvio sielos kerteles. Na, šis žodis lietuviui visada skamba didingai, bet būtent vasario mėnesį jis mums skamba truputį kitaip.
Vasario 16-ąją švenčiam Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Ši data neatsiejama ir nuo mūsų tautos drąsos kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Juk visa tai yra vieni svarbiausių mūsų tautos egzistencinių momentų, kurie po 2022 vasario 24 dienos įgavo dar didesnę prasmę ir reikšmę mums, Lietuvos žmonėms. Manau, kad kiekvienas laisvas, laisvo pasaulio ir laisvos tautos pilietis šiandien susimąsto apie pasaulio trapumą, laisvą ir nevaržomą savo tautos egzistavimą, jos žemių, bei mentaliteto išlikimą. Tad leiskite man pasidalinti kai kuriomis mintimis apie lietuvišką muziką kaip vieną iš mūsų tautinio mentaliteto sudedamųjų dalių.
Tautinė muzika, tauta. Aiškūs, visiems suprantami žodžiai. Norėdama dar kartą pasitikrinti žinias šioje srityje, bevartydama įvairius straipsnius, nejučia „pradedu kelionę“ po pasaulį ir jo tautas. Tuomet jau tampa įdomu, kiek iš viso pasaulyje yra tautų ir tautelių, kokios jų tradicijos, kokie muzikos ypatumai? Ir tikrai ne veltui liaudies išmintis byloja: „kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių“. Tiek visko prisiskaičiusi susimąstau, ar aš pati galėčiau tiksliai apibrėžti, kas yra tauta? Šioje vietoje sau ir jums trumpai priminsiu, kad tauta – tai istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą. Kadangi toliau kalba suksis būtent apie kultūrą, tai siaurinu tautos sampratą iki jos. Taigi, lietuvių tautą sudaro individai, priskiriantys save lietuvių kultūros žmonėms ir vadinantys šią kultūrą sava. Jų gyvenamoji vieta neturi įtakos tautybei. Jie gali gyventi ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir kitų tautų kultūros erdvėje.
Tai štai, kalbant apie Lietuvos teritoriją, visi puikiai žinome – ji maža savo plotu, bet turtinga neišsemiamais kultūriniais klodais. Čia telpa net keturi etnografiniai regionai su savo tarmėmis, dainomis, šokiais ir papročiais. Besigilindama į įvairius žinynus, mokslinius darbus apie visų regionų savitumą, aš pagaunu save vis niūniuojant: „Virė, virė košę“, „A-a, a-a, pupa‘‘, „Tu, saulute, vakaran“, „Rūta žalioj“ ir kitas liaudies melodijas. Taip, tai lietuvių liaudies dainos. Ir visai nesvarbu, kokia tarme jos buvo dainuojamos. Turime pripažinti, kad jų intonacijos ir lietuviškas žodis jau yra tapę mūsų savasties dalimi.
Šeimoje gimsta mūsų ir visos tautos kultūriniai kodai
Meilė Tėvynei, tautai, gimtajai kalbai, kultūrai pirmiausiai gimsta šeimoje ir yra perduodama iš kartos į kartą. Juk tam, kad ateityje galėtume suprasti ir vertinti profesionalią lietuvišką muziką, turime nuo vaikystės nebūti abejingi savo tautos liaudies menui ir kultūrai.
Buvo metas, kai Lietuvos laisvė kentė suvaržymus, bet ir tada mes sugebėjome išsaugoti ir puoselėti lietuvišką muziką. Didžiavomės ja ir laikėme savotišku išsivadavimo simboliu. O viso to pradžių pradžia ir gimsta šeimoje, kur nuo mažumės skiepijamos pamatinės žmogaus vertybės ir tautinė dvasia. Juk lopšinė, skambanti iš mamos lūpų, partizanų daina, sudainuota močiutės ar senelio, išlieka atmintyje visą gyvenimą. Taip, kaip išlieka atmintyje ir giminės susibūrimai, kurie greičiausiai neapsieina be liaudiškų dainų, pasakojimų ar prisiminimų. Štai čia ir yra patys tikriausi, įtaigiausi, gyvi būdai perduoti mūsų tautos kultūrinius kodus iš kartos į kartą.
Šioje vietoje noriu įnešti truputį intrigos, kad mano rašinys nebūtų toks vienaplanis. Tad trumpai aprašysiu kiek kitokį šeimos modelį. Taigi, kaip kontrapunktas aukščiau išsakytoms mano mintims apie liaudies muzikos puoselėjimą šeimose, gali būti ir toks pasakymas: „mūsų šeimos ir artimųjų rate visada skambėdavo klasikinė muzika, vykdavo namų muzikavimas“. Puiku! Gerbtina! Gal net truputį pavydu. Nejučia mintimis nusikeliu į XIX amžių, F. Schubert‘o laikus, kai ir iškilo namų muzikavimo idėjos. Taip ir įsivaizduoju: aristokratų salonas, šlama pūsti damų sijonai, skamba keturiomis ar šešiomis rankomis atliekamos įvairios miniatiūros ir ne tik… Iš istorijos žinom, kad visa tai vyko ir Lietuvos dvaruose bei inteligentijos tarpe. Bet prisipažinkime, kad iki tokio namų muzikavimo, iki klasikinės muzikos „aukso fondo“ vis tiek mes visi atėjome per mamos lopšinę, liaudišką dainą ar žaidimą, per lietuviškos sutartinės sąskambius.
Beje, ir tas pasaulinis muzikos „aukso fondas“, kaip žinia, prasideda nuo kiekvienos tautos liaudies muzikos pavyzdžių. Menuetas, žiga, kuranta, polonezas, valsas – juk visa tai yra įvairių tautų liaudies šokiai. Čia daug kas galėtų man paprieštarauti. Taigi aukščiau išvardinti šokiai buvo šokami rūmuose, jų ritmu sukosi karaliai ir kunigaikščiai! Bet nepamirškime, kad daugelis rūmų šokių ir kilo iš įvairių tautų liaudies šokių. O štai mes minėtus pavadinimus jau tapatiname su J. S. Bach‘o, F. Chopin‘o, ar J. Strauss‘o kūryba.
Iš senosios Europos vėl grįžkime į Lietuvą, į muzikos mokytojų kasdienybę. Paprastas pavyzdys iš darbo praktikos. Pirmos pamokėlės su mažaisiais pianistais. Skambiname liaudies daineles iš lietuviškų pradžiamokslių. Pagroju mokiniui dainelę ir klausiu, ar girdėta ši melodija? Dažniausiai nuskamba atsakymas „ne“. Turiu pastebėti, kad prieš 20 metų tikrai daugiau sulaukdavau atsakymų „taip“. Tas pats būna su antra, trečia, ketvirta dainelėmis. Beje, tai yra patys paprasčiausi lietuvių liaudies dainelių vaikams pavyzdžiai! Ir, prisipažinsiu, tampa truputį nejauku, kad didesnė dalis mokinukų girdėję labai nedaug lietuvių liaudies melodijų.
Ir štai čia mes, muzikos mokytojai, turime pasistengti, kad mokiniai kuo daugiau išgirstų, pagrotų ar sudainuotų liaudies melodijų. Tuomet ateityje ši muzika jaunimui netaps stigmatizuota ir niekas jos netapatins tik su liaudiškais kolektyvais, tautiniais kostiumais ar nesuprantamais tarmiškais žodžiais. Turime pasistengti visi: ir tėveliai ir mokytojai, kad mūsų liaudies muzikos lobynas būtų išsaugotas ateities kartoms, o lietuvių tautos mentalitetas neprarastų pamatinių nuostatų.
Lietuviški fortepijono pradžiamoksliai
Niekas nenuneigs, kad mokytojas, jo kompetencija, požiūris į daugelį dalykų turi didžiulę reikšmę mokinio asmenybės vystymuisi. Kadangi neturiu jokios teisės nurodinėti, kaip dirbti, kokią mokomąją literatūrą naudoti, tai toliau kalbėsiu konkrečiai apie save.
Aš esu fortepijono mokytoja. Mano darbo įrankiai – pianinas ar fortepijonas ir natų knygos. Beje, šiais laikais jau ir planšetės, kompiuteriai ar mobilieji telefonai. Kadangi dabar kalbėsiu tik apie patį pradinį muzikos mokymo etapą, tai keliu abi rankas už tai, kad mūsų, pianistų, pradžių pradžia būtų pagrįsta lietuvių liaudies muzika. Ir todėl pagrindinės knygos, kurias naudoju pirmus kelis mėnesius, yra lietuviški fortepijono pradžiamoksliai: V. Krakauskaitės, A. Simanavičienės, J. Čiurlionytės, N. Dėdinienės. O iš šių dienų naujos literatūros pradedantiems man labai patinka kaunietės mokytojos ekspertės V. Jucevičienės leidinys ,,Mokausi skambinti fortepijonu“ (3 dalys).
Daug kas gali sakyti, jog tai seni leidiniai (išskyrus V. Jucevičienės pradžiamokslį), pabodusi literatūra. Na ir kas, kad senokai išleista. Bet užtat laiko patikrinta! Kam išradinėti dviratį, jeigu jis jau išrastas? O ir mes nebūtinai esame išradėjai ar kūrėjai.
Beje, kalbant apie literatūros atnaujinimą reikia pažymėti, kad dabar atsiranda tikrai daug naujų fortepijono pradžiamokslių. Smagu, kad mokytojai dalinasi savo patirtimi šioje srityje. Taip, tai yra savotiška savo patirties sklaida. Bet man pačiai tikrai neužtektų laiko visus juos „išbandyti“ praktiškai. O ir sukauptas pedagoginis stažas jau leidžia turėti savo mokymo sistemą. Todėl aš tikrai nemanau, kad kiekvienam muzikos mokytojui yra būtina išleisti savo pradžiamokslį. Ir kad būtent tai turi įrodyti jo kompetenciją ir darbo kokybę. Bet lenkiu galvą prieš tuos pedagogus, kurie tai daro.
Taigi, kiekvieną rugsėjį verčiu senuosius lietuviškus pradžiamokslius ir man visai nenuobodu kaskart su vaikais „virti košę“, „supti pupą“, skambinti apie piemenėlį, pasakoti apie senį su rykšte, kuris „vaikus barė, kad darže bėdos pridarė“. O pirmuose viešuose pasirodymuose mano mažieji pianistai „su vilku grikius vis sėja ir sėja“…
Aš visai nesigailiu ir nepergyvenu, kad tai tenka kartoti metai iš metų, ir nepuolu stačia galva ieškoti naujų, madingų, užsienietiškų pradžiamokslių. Juk visuose tuose kūrinėliuose yra mums būdinga intervalika, melodinės slinktys ir, svarbiausia, lietuviškas tekstas. Sakoma, kad pirmoji mokytoja visada išlieka žmogaus atmintyje. Tai aš noriu tikėti, kad ir tos pirmosios 20-30 lietuviškų dainelių tikrai išliks mažųjų pianistų atmintyje ir suteiks vaikams galimybę pajusti mūsų tautos muzikos ypatumus.
Tautinis ir meninis jaunimo ugdymas
Labai teisingas, gražiai suformuluotas ir reikalingas mokinių ugdymo principas. Bet mane baugina, kai visa tai įvelkama į mokslinį, sausomis frazėmis pagrįstą rūbą. Kuomet viskas užrašoma ant popieriaus su visais tikslais, uždaviniais, vizijomis ir laukiamais rezultatais.
O man šia tema „sukasi ratu galvoje momentai…” Kokios keistos sąsajos tarp tautinės ir pop muzikos! Patikslinsiu. Tai eilutė iš visiems žinomos Monikos Liu dainos „Sentimentai“, kurią konkurse „Eurovizija 2022“ išgirdo visa Europa. Kaip žinia, sudainuota ji buvo lietuviškai! Ir aš noriu tikėti, kad tarptautinėje scenoje lietuviškai nuskambėjusi daina ne vienam iš mūsų paglostė širdį ir sukėlė pasididžiavimo jausmą.
Po tokio lyrinio nukrypimo dabar jau rimtai pateiksiu kelis svarbius momentus, kurie lietuvišką muziką neabejotinai priartina prie visų kartų: vaikų, jaunimo, vyresnių ir senolių.
Pirmiausia tai liaudies dainų ir šokių, folklorinių kolektyvų, tautinių instrumentų ansamblių ir orkestrų koncertai. Čia jaunoji karta gali susipažinti su lietuvių liaudies šokiais ir dainomis, atliekamomis įvairiomis tarmėmis. Tokių kolektyvų pasirodymuose „kaukši klumpės“, „laksto sijonų „padurkai“, „rišami nuometai“, „pinami pynimėliai“… Čia gyvai skamba tautiniai instrumentai. Vaikai turbūt pasakys, kad jiems nuobodūs liaudiškos muzikos koncertai. O mes visai nepergyvenkime dėl to, tegu sako. Juk niekada gyvenime nebus viskas tik linksma, miela ir įdomu. Manau, turi praeiti tam tikras laiko tarpas, kad įvertintum tokių renginių naudą lietuviškų tradicijų puoselėjimui. Ir jeigu tas jaunimas, kuriam liaudies koncertai buvo labai nuobodūs, užaugęs ir nesidomės šio žanro muzika, tikiu, kad bent kartą tikrai nuves ir savo vaikus į tokį koncertą. Nes ateis supratimas, kad vis mažiau belieka senolių, kurie dainas dainuoja ne iš natų, bet iš širdies. Ir kas daugiau, jeigu ne mes ir mūsų vaikai visa tai privalo išsaugoti ateities kartoms?
Na, o dabar parašysiu tik du žodžius, kuriems nereiks jokių paaiškinimų. Dainų šventės. UNESCO pripažintas kultūros paveldas Lietuvoje. Jų įtaka jaunosios kartos muzikiniam ir meniniam ugdymui tiesiog neįkainojama. Bene kiekvienoje giminėje rasime dainavusių, grojusių ar šokusių Dainų šventėse. Ir taip karta iš kartos. Moksleiviai, studentai, senjorai traukia lietuviškas dainas. Čia skamba ne tik mūsų patriarchų kūriniai. Su didžiausiu užsidegimu choristai atlieka ir puikius šių dienų kompozitorių kūrinius. Visus vienija lietuviškas žodis, lietuviškos muzikos intonacijos, lietuviška dvasia. Visa tai neabejotinai turi didžiulę įtaką jaunimo tautiniam ir muzikiniam ugdymui.
Profesionalioji lietuviška muzika
Viskas, apie ką parašiau, ir sudaro pagrindą, ant kurio XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje kūrėsi mūsų tautos profesionalioji muzika.
Po 1863 m. sukilimo lietuvių kultūrinė veikla buvo suvaržyta, bet po truputį pradėjo kurtis įvairios slaptos kultūrinės ir muzikos draugijos. Prireikė lietuviško repertuaro. Ir tuomet Lietuvos muzikos pasaulyje suskambo V. Kudirkos, Č. Sasnausko, M. Petrausko, J. Naujalio, A. Kačanausko, S. Šimkaus, J. Tallat-Kelpšos ir kitų kompozitorių vardai ir jų kūryba.
Turbūt nėra ir negalėtų būti nei vieno mūsų tautos pianisto, kuris nebūtų skambinęs lietuvių autorių kūrinių. Kiek pamenu, vyresnėse klasėse buvo privaloma pagroti bent vieną Lietuvos kompozitoriaus kūrinį. Ir grojome. Nuo mūsų patriarchų iki šiuolaikinių kompozitorių.
Ir dar vienas pastebėjimas. Beveik visos muzikos mokyklos ir konservatorijos mūsų šalyje yra pavadintos žymių Lietuvos kompozitorių vardais. Nieko nuostabaus, juk taip yra visame pasaulyje. Kiekviena tauta tokiu būdu pagerbia savo menininkus. Bet reikšminga tai, kad mes savo mokytojų dėka tikrai gavome nemažai žinių apie kompozitorių, kurio vardo mokykloje mokėmės. Tiesiog buvo tokios tradicijos kuo daugiau žinoti apie kūrėją, kurio vardas suteiktas tavo mokyklai. Visada paminėdavome kompozitoriaus gimimo dieną. Dažnai mokyklos koncertuose skambėdavo jo kūriniai. Man teko garbė mokytis Kauno J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje. Tad „Lietuva brangi”, „Už Raseinių ant Dubysos“, „Svajonė“, kurią atlikdavo styginių instrumentų ansamblis, vadovaujamas K. Ivaškevičiaus, buvo mūsų mokyklos vizitinės kortelės. Esu tikra, kad lygiai tą patį galėtų pasakyti ir mokiniai iš J. Gruodžio, M. K. Čiurlionio, J. Tallat-Kelpšos, E. Balsio, S. Šimkaus, B. Dvariono ir kitų muzikos mokymo įstaigų. Tai turėjo neįkainojamos vertės mūsų, kaip Lietuvos muzikantų, ugdymo procesui.
Šiuo metu naujos, profesionalios lietuviškos muzikos yra tikrai daug. Mes turim iš ko rinktis norėdami, kad vaikų repertuare skambėtų lietuvių autorių kūriniai. Kitas klausimas, ar visada patys mokiniai groja tiek, kad tarp privalomų gamų, etiudų, sonatinų, polifonijos, be ko neužauga nei vienas pianistas, mes, mokytojai, galėtume rasti laiko ir lietuviškai muzikai? Bet nieko nėra neįmanomo. Jeigu turi didelį norą ir matai prasmę tame, ką darai, visada atrasi ir galimybes tai įgyvendinti.
Ir apibendrinimui. Tapti visaverčiais savo tautos ir pasaulio piliečiais galime tik pažinę savo krašto kalbą ir kultūrą. Ją gerbdami mes galime išsiugdyti aiškų kultūrinį tapatumą. O tai mums leis išlikti unikaliais ir nepaskęsti daugybės tautų ir kultūrų jūroje.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo.
Straipsnį parengė Kauno A. Kačanausko muzikos mokyklos
fortepijono mokytoja metodininkė Rita Kigienė
