Argentiniečių pianistės Martos Argerich (Marta Argerich) motina gimė Europos žydų šeimoje. Visa jos šeima bėgo iš Europos į Argentiną, kad išvengtų žydų persekiojimo. Buenos Airėse mama ištekėjo už argentiniečio. Nelengvas jai buvo metas: sesuo nusižudė, o brolį uždarė į psichiatrinę ligoninę.
1941 metais birželio 5-tą dieną gimė Marta, būsima didžioji pianistė. Martos kilmė nėra labai aiški: vienuose šaltiniuose rašoma, kad jos tėvas kilęs iš kataloniečių šeimos, kurio seneliai emigravo į Argentiną dar XVIII a., kiti skelbia, kad jis kroatas, senų emigrantų vaikas. Tėvas Chuanas Manuelis labai greitai suprato, kad jo dukrelė geniali, todėl iš karto nupirko pianiną. Tačiau garsenybę iš Martos padarė tik jos motina Chuanita. Ji nuvežė mergaitę pas pirmą fortepijono mokytoją ir ryžtingai prižiūrėjo ketverių Martą, kad ši namuose kuo daugiau grotų. Mažylę motina vedžiojo po teatrus, kurių scenoje tuo metu buvo galima pamatyti tokius genijus kaip Enriko Karuzo, Marija Kalas ir Arturo Toskanini.
Po 5-ojo gimtadienio motina pervedė Martą mokytis pas įžymų pianistą Vinčenco Skaramucą (Vincenzo Scaramuzza). Kai ji nenorėdavo daug kartų kartoti tos pačios frazės, tai murmėdavo, kad tuoj numirs, taip jai atsibodo… O Vinčenso šaukė: „Mirk, bet grok!“ Ir Marta grojo vėl.
Po kelerių metų motina pasirūpino, kad Marta pagrotų solo San Mart teatro scenoje Mocarto ir Bethoveno kūrinius. Prieš išeidama į sceną Marta ilgai meldėsi. Ji apskritai, kaip nebūtų keista, visą gyvenimą labai bijojo scenos. Į sceną išėjo visa sukaustyta ir drebanti iš baimės, su ašaromis akyse. Jai tada buvo 8 metai. Mokytojas pasakė: „Nors ji dar vaikas, bet jos siela jau suaugusi.“
Būdama 12 metų, Marta susižavėjo austrų pianistu Frydrichu Gulda. Chuanita suprato, kad laikas judėti pirmyn. Kai pianistę atvedė pas Guldą, ji taip susijaudino, kad net bijojo atsisėsti prie fortepijono. Sumanymą teko atidėti metams, ir po metų ji pagrojo Guldai. Jis pasakė: „Jeigu atvažiuosi pas mus į Vieną, tai aš su tavimi dirbsiu“. Motina tuojau pat pradėjo rūpintis galimybėmis išvykti iš Argentinos į Austriją. Netrukus visa Argerich šeima emigravo į Austrijos sostinę Vieną.
1955 metais prasidėjo Martos gyvenimas Europoje
Pas F.Guldą darbas buvo labai rimtas. Be to, Marta dar konsultavosi su garsiuoju pianistu Arturo Benedetti Mikelandželi. Ji nuodugniau susipažino su Mocarto, Bethoveno ir Šopeno muzika. Tuo pačiu metu pradėjo draugauti su vaikinu, rūkyti. Ta draugystė atėmė daug laiko. Laiką Marta leisdavo jaunimo kompanijose. Nežiūrint to, ji ir grojo. Jaunoji pianistė laimėjo konkursą Bolzano mieste, kuriame kasmet vyksta F.Busoni vardo muzikiniai kongresai. Į konkurso sceną ji išėjo labai netvarkingai apsirengusi, bet tapo laureate. Po kelių dienų Marta atvyko į konkursą Ženevoje ir ten taip pat visus nugalėjo. „Ji turi stulbinančią techniką, kuri jai nuties kelią į gera ir į bloga“ – parašė vienas kritikas. Publika buvo pritrenkta jos nevaldomo temperamento. Tuo tarpu pianistė nenorėjo koncertuoti tada, kai jai liepiama. Jos nuomone, koncertuoti reikia tada, kai pats pianistas to nori.
Po konkurso Ženevoje pianiste susidomėjo visas pasaulis. Kvietimai koncertuoti plūdo iš visų Europos didmiesčių. Po kelių savaičių ji pati buvo pritrenkta tokiu pakvietimų kiekiu. Marta išsiuntė telegramą, kad jos visus koncertus atšauktų, nes ji negalinti groti. Ji tyčia įsipjovė sau didįjį pirštą (po to įsimetė infekcija), kad visi matytų, jog ji nesimuliuoja. Koncertų organizatoriai vis tiek nepaliovė skambinti, kad nustatytų naujus terminus.
Bet Marta groti nenorėjo. Norėjo gyventi. Apsigyveno su vaikinu, kuris ją labai įsimylėjo. Ji bėgo nuo motinos, nuo fortepijono ir nuo koncertų terminų. Tačiau sutiko įrašyti pirmąją savo gyvenime plokštelę, nors po to nutraukė karjerą, nepaisant to, kad po plokštelės pasirodymo ji gavo pasveikinimo laišką nuo paties Horovico. O pianistė, vietoje to, kad grotų, leido laiką su jaunimo kompanijomis iki aušros, su jais rūkė ir gėrė.
1963 m. Marta skrenda į Niujorką. Ne groti, bet paieškoti nuotykių. Motina maldavo, kad ji nepaliktų Europos. Bet veltui. Marta vietoje muzikinės monotonijos ir amžinos įtampos prieš sceną renkasi laisvą gyvenimą su draugais. Niujorke atsiranda naujos pažintys, naujos simpatijos. Ji susipažįsta su talentingu kinų pianistu Fu Congu ir jo draugu kompozitoriumi Robertu Chenu. Jie leidžia laiką trise – abu jaunuoliai Martą beprotiškai įsimylėję. Tai truko kelis mėnesius. Laikui bėgant, Marta su jais abiem pradėjo bendrauti atskirai ir bendravo ne tik platoniškai… Netrukus paaiškėja, kad Marta nėščia. Niujorke Marta susituokia su Robertu Chenu. Ji nori pradėti naują gyvenimą, bet gyvenimas viename bute su Robertu Martai pasirodo neįmanomas. Ši santuoka truko vos kelias savaites, nes Marta nuo Roberto pabėgo. Ji grįžta į Europą pas mamą. 1964 m. kovo 28 d. Marta pagimdo pirmąją dukrą Lydą. Chuanita iš karto pradėjo globoti mergaitę, kad Marta vėl galėtų groti. Ji padarė viską, kad dukra išvažiuotų į konkursą Briuselyje. Po 3 metų muzikinės pertraukos ir chaotiško gyvenimo pianistė važiuoja groti ten, kur jai liepta. Tačiau į konkurso sceną ji neišeina. Pasimetę žiuri nariai ir publika patiria šoką. Po tokios didelės muzikinės pertraukos Marta prarado pasitikėjimą savo galimybėmis ir scenoje nepasirodė.
Maždaug tuo pat metu atsiranda Martos vaiko tėvas Robertas, atima iš pianistės, kaip iš amoralios asmenybės, motinystės teises ir išsiveža dukrelę Lydą. Marta pradeda labai depresuoti. Dukros praradimas nėra eilinis įvykis. Ir tam, kad ji atsigautų nuo depresyvių minčių, ją įkalba susitikti su prof. Stefanu Aškenazi. Po ketverių tylos metų, išgirdęs Martą, Aškenazi turi tikslą paruošti ją VII-tam tarptautiniam Šopeno konkursui, kuris turėjo vykti… po metų. Idėja, aišku, beprotiška. Bet jie abudu dirba ir dirba. Pagaliau konkurse iš po Martos pirštų genialiai suskamba Šopeno etiudai, mazurkos, koncertas. Visa Varšuvos filharmonijos salė, įskaitant žiuri, buvo pritrenkta tokio aukšto lygio. 1965 m. spalio 13 dieną M.Argerich buvo paskirta I-oji vieta ir daugybė papildomų prizų. Per vieną vakarą ji išgarsėjo visame muzikų pasaulyje. Pianistų tarpe sužibo nauja žvaigždė.
Marta grįžta į muzikinį gyvenimą 
Vėl pilna pakvietimų koncertuoti. Po kelių savaičių ji gauna kvietimą groti su Niujorko orkestru, diriguojant įžymiam amerikiečių dirigentui Bernsteinui. Ji atsisako. Kaprizas? Ne, ji buvo paprasčiausia pavargusi ir nepasiruošusi vėl ir vėl koncertuoti.
Pianistė išvyksta į Londoną. Vienatvės ji nepageidauja ir apsigyvena muzikų miestelyje. Ten susipažįsta su kroatų-amerikiečių pianistu Stefanu Kovacevičiumi. Martai patinka, kad Stefanas gimęs po jos mėgiamu svarstyklių ženklu (Listas, Horovicas, Guldas ir Pogoreličius taip pat svarstyklės). Visa tai pagreitina dviejų pianistų draugystę. Abudu dievina Horovicą ir abu bijo jam groti. Draugystė netrukus perauga į didžiulę meilę. Gali būti, kad tai didžiausia meilė Martos Argerich gyvenime. Jie pragyvena kartu 4 metus. Jis groja nuo ryto iki sutemų, o Marta dažniausiai dirba vakarais ir naktimis.
1969 m. Marta išvažiuoja gastrolių į Romą. Po kelių mėnesių ji sutinka šveicarų dirigentą Šarlį Diuto. Netrukus jie susituokia. 1970 m. spalio 4 d. gimsta antroji Martos dukra Anna. Šarlis šiaip taip išmokė žmoną naudotis kreditine kortele, bet nesugebėjo jos išmokyti nei vairuoti automobilį, nei savarankiškai apsipirkti. Po kelerių gražaus gyvenimo ir bendro koncertavimo metų Marta pastebi, kad vyras jai neištikimas ir turi meilužę, todėl nedelsdama nutraukia su juo santykius. Ir vėl skyrybos.
Po skyrybų Marta grįžta į Londoną. Čia be didelių sunkumų ji susiranda savo buvusį mylimąjį Stefaną Kovacevičių. Jis dar nevedęs, ir jie vėl apsigyvena kartu. 1975 m. kovo mėnesį iš šių santykių Berne (Šveicarija) gimsta trečioji pianistės dukra Stefani. Būdama 34 metų Marta trokšta pagaliau pajusti tikrą motinystės jausmą ir kartu su dviem dukrom apsigyvena namuose, kuriuos įsigijo su Kovacevičiumi. Čia tuojau pat atsiranda 4 fortepijonai, naminiai gyvūnai ir didžiulė betvarkė. Nežiūrint to, namų durys neužsidaro nuo korespondentų.
1983 m. Ženevoje įvyksta fantastiškas M.Argerich koncertas su orkestru, kur ji atlieka Šopeno I-ąjį koncertą e-moll.
Didelių širdies polėkių dinamika vienodai veikė tiek privatų, tiek profesinį Martos gyvenimą. Ji įgavo daug patirties, pastebėjo daug naujo muzikiniame gyvenime. Ryškiausias pavyzdys – skandalas dėl I.Pogoreličiaus 1980 m. tarptautiniame Šopeno konkurse. Ji vienintelė žiuri narių tarpe įžvelgė jo genialumą. Esant neigiamam rezultatui, ji demonstratyviai išėjo iš žiuri komisijos, pasakiusi: „Man gėda dalyvauti tokiame žiuri“. Laikas parodė, kad M.Argerich buvo visiškai teisi. Pogoreličiaus koncertai, įrašai ir muzikinė veikla tai įrodė. (Nepaisant skandalo konkurse, Marta kviečiama į Šopeno konkursų žiuri iki šių dienų).
1992 m. M.Argerich diagnozuojamas vėžys. Per trejus metus jai gana sėkmingai buvo padarytos dvi operacijos. Laikui bėgant ji kreipiasi į labai talentingą chirurgą Mortoną, kuris ją operuoja trečią kartą taip, kad ji galėtų toliau groti. Pabudusi po trečios operacijos Marta pamatė, kad šalia jos aplinkui stovi daug pianistų, dukros ir net buvę meilužiai… Neužilgo ji vėl pradeda groti. 2000 m. kovo 25 d. po nemažos pertraukos Marta vėl koncertuoja Carnegi Hall salėje Niujorke. Pirmame „The New York Times“ puslapyje sekančią dieną pasirodė antraštė: „Marta Argerich nepaisė jokių ribų, kad nebūtų blogesnė už bet kokį kitą pianistą“.
M.Argerich koncertuoja visose didžiosiose pasaulio scenose, kur salės visada būna pilnos. 2016 metų birželio 5-tą dieną Martai sukako 75 metai. Jubiliejų ji pažymėjo Berlyno filharmonijoje, grodama du Bethoveno koncertus su Berlyno simfoniniu orkestru (dirigavo D.Barenboimas). Klausantis to koncerto niekam neatėjo į galvą, kad ši pianistė taip sunkiai serga ir jaučia nors mažiausią scenos baimę.
Apgalvojant M.Argerich gyvenimą, jos elgesį su aplinkiniais ir artimaisiais, galima padaryti tik vieną išvadą: kas leidžiama genijui, tas uždrausta paprastam eiliniam žmogui. Bet koks eilinis žmogus, panašiai gyvendamas, būtų likęs vienišas, visi artimieji nuo jo nusigręžtų. Taip gyventi įmanoma tik genialiam žmogui, kuriam niekas negali vadovauti ir įsakinėti.
Parengė Janina Vainikonytė
