MUZIKOS IR ŠOKIO MENŲ SINTEZĖ
Muzika ir šokis yra neatskiriami, nes šokis sunkiai įsivaizduojamas be muzikos. Garsas ir judesys visuomet susilieja į šokį. Kiekvieno šokio pagrindas yra visų pirma ritmas ir metras. Šokis papildo muziką. Garsus pianistas S. Richteris viename interviu teigė, kad jau pats grojimas fortepijonu yra šokis. Šokis ir muzika nuo seno buvo viena pagrindinių pramogų formų. Besikeičiant muzikos stiliams, keitėsi ir šokių stiliai – nuo viduramžių ratelių iki pramoginių šokių suklestėjimo XVIII a. II pusėje. XIX a. pokyliuose karaliauja valsas, mazurka, polonezas. Visus šiuos šokius kūrė ir Šopenas.
Pedagoginis repertuaras irgi neįsivaizduojamas be šokių muzikos, su kuria vaikai susipažįsta jau pirmose klasėse, grodami pirmąsias polifonijas – dažnai senovinius menuetus, bure, polonezus ir kitus šokius.
Norėčiau pristatyti vieną ryškiausių fortepijoninės muzikos kūrėjų, romantizmo kompozitorių Frederiką Šopeną ir jo mazurkas. Apie jį esu parašiusi metodinę priemonę – knygelę „Pasaulį pakerėjęs klavišų burtininkas“, kurią išleido Kauno krašto fortepijono mokytojų draugija ir Kauno 1-oji muzikos mokykla. Didžiulį kūrybinį Šopeno palikimą sudaro ir patys įvairiausi šokio žanro kūriniai: valsai, polonezai, mazurkos. Šokio žanro miniatiūros padėjo jam išreikšti savo kūrybos idėjas būtent intymioje kamerinėje muzikoje. Taigi, apsistosiu prie mazurkų, kurias be galo mėgstu. Jas kompozitorius rašė visą savo gyvenimą, nuo 1824 iki 1849 metų. Pirmas jo kūrinys buvo polonezas, paskutinis – mazurka. Trumpai apie pačią mazurką, kuri romantizmo laikotarpiu buvo gana populiari.
MAZURKA
Mazurka – įvairialypis lenkų liaudies šokis, gimęs sujungus tris šokius – vidutinio tempo mazūrą, itin gyvą obereką ir lėtą kujaviaką. Visų pirma atsirado kaip valstiečių šokis Mazovijoje, ir tik vėliau imtas šokti karaliaus rūmuose, o tada jau paplito visoje Lenkijoje. XIX a. paplito ir Europoje kaip pramoginis šokis, imtas taikyti profesionaliojoje muzikoje.
Jai būdingas trijų dalių metras, pasikartojimai, taškuotas ritmas, akcentai silpnose takto dalyse – antroje arba trečioje, dideli šuoliai melodijoje. Šokama poromis ratu, šokį sudaro virš 50 figūrų. Būdingi susidaužimai kulnais, sutrepsėjimai.
Mazurkas rašė ne tik Šopenas. Jo mazurkų populiarumas paskatino taip vadinamos mazurkomanijos proveržį. Jas rašė daugybė žymių kompozitorių: Čaikovskis, Skriabinas, Šymanovskis, Moniuško, Vieniavskis, mūsų Čiurlionis, Kudirka, Pakalnis.
ŠOPENO MAZURKOS YPATUMAI
Šopenas parašė 16 polonezų, 20 valsų, publikuotos buvo net 58 mazurkos. Tai įstabaus grožio miniatiūros, nes kompozitorius jas poetizuoja. Mazurkos daugialypės: tai ir Šopeno dienoraštis, ir vaikystės prisiminimai, ir kūrybos idėjų laboratorija, ir lenkų kultūros liudijimas, ir elegantiška improvizacija. Kartais pasiekia dramatizmo viršūnę, kartais dvasingos ar šmaikščios. Jis užrašė tai, ką girdėjo širdies šventovėje. Mazurką galima palyginti su lyrišku, kartais net tragišku eilėraščiu, pavadinti šokio poema.
Apie jas prirašyta tiek daug straipsnių pradedant Listu, Šumanu, Berliozu, Sen Sansu. Galima sakyti, kad kiekviena mazurka išnagrinėta iki menkiausių detalių. Apie vieną mazurką parašyti net 24 puslapiai. Tai įrodo, kiek jos savyje telpa, koks yra tos muzikos grožis ir prasmingas gylis.
Vaikystėje per vasaros atostogas Šopenas tikrai girdėjo Mazovijos liaudies kapelų ar pavienių atlikėjų dainavimą. Šopeno mazurkos prisodrintos populiariai lenkų muzikai būdingų ritmų, harmonijos, formos ir melodijos bruožų. Tai labiausiai lenkiški Šopeno kūriniai. Ir netgi galima drąsiai sakyti, kad tai ankstyviausi ir geriausi tautinės romantinės muzikos pavyzdžiai. Bet štai koks paradoksas. Mazurkose nėra nė vienos autentiškos liaudies muzikos citatos. Tai paties Šopeno sukurtos melodijos, tačiau jos tokios tikroviškos, lyg jis būtų ėjęs iš trobos į trobą ir užrašinėjęs, ką dainuoja žmonės.
Kaip įdomu: juk sukurtos pasaulio sostinėje, Paryžiuje, bet dvelkia Lenkijos melodijomis, o ne puotų prabanga.
Melodijos sukuria ilgesio ir monotonijos įspūdį. Harmonijoje Šopenas naudoja lydinę ir fryginę dermes, ypač mėgsta lydinę padidintą kvartą, kuri būdinga lenkų liaudies muzikai. Boso linijoje dažnai girdimas pasikartojantis, ostinatinis lenkų liaudies instrumentų skambesys – piemenėlio ragas fujarka, styginis instrumentas basetla, taip pat dudy (gajdy) – arba dūdmaišis.
Visos Šopenos mazurkos trijų ketvirtinių metro. Kaip paprastai tai skamba… O iš tiesų? Gali atrodyti, kad kompozitorius tarsi improvizuoja salone, tačiau kiekvienas elementas – ritmas, harmonija, melodija – yra griežtai kontroliuojama. Dažnai nostalgiška, melancholiška pirmoji dalis, ir judresnė vidurinė, kai kojos pačios nori kilnotis. Rubato – tik dešinėje, tuo tarpu kairė – dirigentė – griežtai išlaiko ritminę struktūrą. Muzikos kritikai tai įvardina šitaip: taisyklės, paslėptos gėlėse.
Nors Šopenas nežinojo žodžio „džiazas“ ir neįsivaizdavo, kad jo muzika gali svinguoti, šių laikų muzikai tvirtina, kad Šopeno noktiurnai, polonezai bei mazurkos – patys tikriausi džiazo standartai, puikiai tinkantys improvizacijoms. Juk ir pats lenkų genijus neretai mėgaudavosi spontaniška kūryba, įmantriausiais būdais perfrazuodamas savo paties ir kitų autorių melodijas.
Amerikiečių kompozitorius ir dirigentas Robertas Kapilovas sako: Šopenas atidavė savo gyvenimą ir mintis klaviatūrai ir tikėjo, kad maža trijų minučių trukmės mazurka tokia pati pilna ekspresijos kaip 4 valandų Vagnerio opera. Tai menas, paslėptas mene. O Sen Sansas apie Šopeną sakė: jo muzika visada yra vaizdas.
Mazurkos reikšmė Šopeno kūryboje – kaip dainos Šuberto ar sonatos Bethoveno kūryboje. Jis pavertė kaimo šokį rafinuota psichologinio turinio poetine miniatiūra.
Išreikšdamas pačias įvairiausias nuotaikas ir tempą, vis tiek išlaiko savo neįprastą ritmiškumą. Tai buvo inovatyvu. Pastovi mažoro-minoro kaita. Daugybė rubato pasažų, kurie tarsi nesuderinami su šokio žingsniu. Bet jos nėra paprastos. Praplėtė galimas tonacijų ir chromatizmų ribas. Šiais aspektais Šopeno muzikinė kalba primena Berliozą. O Berliozas sakė, kad detalės tiesiog neįtikėtinos. Kiekviena mazurka labai individuali.
Kad būtų įdomiau, Šopenas naudoja kontrapunktą, įtraukia fugą ir net keturbalsės harmonijos choralą. Yra mazurka, parašyta miniatiūrine sonatos forma, yra gedulo maršas.
Šopeno mazurkos neskirtos šokti, kaip ir valsai bei polonezai, jos skirtos groti. Tačiau tikrai galima ir šokti!
LISTAS APIE ŠOPENĄ
Beje, kaip ypatingai skamba, kad du didieji visų laikų pianistai Listas ir Šopenas buvo susitikę, nors artimais bičiuliais netapo. Kokie jie buvo skirtingi! Šopenas – santūrus, nemėgęs tuščio (jo manymu) virtuoziškumo, nejaukiai besijautęs grodamas publikai. Paryžiaus kritikai mėgo juos lyginti. Balzakas sakė, kad Listo koncertą galima vertinti tik tada, kai esi turėjęs galimybę išgirsti Šopeną. Vengras demonas, lenkas angelas. Šopenas supratęs, kad tokio kaip Listas niekada nepralenks.
– Norėčiau pavogti iš jo grojimo techniką, kuri tobula netgi atliekant mano etiudus.
Listas atvirai žavėjosi bičiulio kūryba ir mielai grojo jo kūrinius. Atlikdamas Šopeno noktiurną, Listas leido sau improvizuoti, pridėti natų, o autoriui tai baisiai nepatiko. Kaip ir knyga, kurią apie jį parašė Ferencas. Listas sakė, kad Šopeno muziką paryžiečiams atrodo egzotiška. Tad štai toje knygoje apie Šopeną F. Listas labai romantiškai aprašo savo įspūdį apie mazurką (negaliu nepacituoti):
„Išimtinai gražus reginys yra lenkų puota, kada po bendro ratelio salės viduryje pasirodo viena graži pora. Koks šio šokio judesio turtingumas! Dama neryžtingai, kaip paukštė prieš skrydį, pasisupa ir, pristatomu žingsneliu, viena koja rėždama parketą, skrieja į kitą salės pusę; paskui, kaip ant sparnų, staiga išsiveržia pirmyn minkštais judesiais pas de basque. Ji plačiai atsimerkia ir kaip medžioklės deivė, pakelta galva ir išpūsta krūtine, elastingais judesiais skrodžia orą lyg laivas bangas, lyg žaisdama erdve. Ir štai ji vėl koketiškai slysta, siunčia šypseną žiūrovams, persimeta keliomis replikomis, ištiesia žavias rankas savo išrinktajam, ir jie abu lekia pasakišku greičiu iš vieno salės galo į kitą. Ji čiuožia, bėga, skrenda, raudonis puošia jos skruostus, ji vis sunkiau alsuoja ir lėtina žingsnius, kol dusdama puola savo kavalieriui į glėbį… Jis, prieš pabaigdamas šį svaiginantį šokį, stipriomis rankomis akimirką kilsteli ją į orą. Po šokio kavalierius atsiklaupia ant kelių prieš damą ir, atsidėkodamas už jam suteiktą garbę ir malonumą, bučiuoja jos suknelės apačią..“
MAZURKA PEDAGOGINIAME REPERTUARE
Ko mus gali išmokyti mazurkos? Jos atskleidžia mums romantinės muzikos esmę, supažindina su lenkų liaudies harmonija. Jos išlaisvina rubato pojūtį, lavina ypatingą ritmo pajautimą. Mazurkos tarsi dienoraščio lapeliai sklidinos emocijų, kurias turime perteikti klausytojui.
Žinoma, tai nėra įprastas pedagoginis repertuaras. Mazurkos skirtos jau pažengusiam jaunajam pianistui, tačiau techniškai jos nėra sudėtingos. Jos pianistiškai nekomplikuotos, nes čia nėra efektingos pianistinės bravūros. Šopenas atsigręžė tik į save, į siaurą klausytojų ratą, o ne plačią koncertų publiką. Be to, Vakarų Europos publikai mazurka buvo sunkiausiai suvokiama, o harmonijos stiliaus drąsa gąsdino konservatyvius kritikus.
Jų mokymasis – tai galimybė paprastesne forma priartėti prie Šopeno kūrybos, pažinti jo harmoninę, melodinę, ritminę kalbą. Linkiu bent jau vyresnėse klasėse padėti mokiniams prisiliesti prie žaviųjų Šopeno mazurkų. Mano profesorė a. a. O. Šteinberg paklausta, kodėl neemigruoja ten, kur uždirbtų daugiau pinigų, atsakė: „O kiek kainuoja pamoka, dirbant su genialia Šopeno mazurka?“ Taip, tai neįkainojama. Laikas, skirtas muzikavimui – tai džiugesio laikas. Ir Šopeno mazurkos – laimės akimirkos.
APIBENDRINANT:
Joks kompozitorius nebuvo įvaldęs tiek išraiškos priemonių, tokios akinančios harmonijos paletės. Ir jei mes klausydami ilgesingos mazurkos paklaustumėm Šopeno, kaip tai nutiko? Jis galėtų atsakyti Hemingvėjaus senio iš knygos „Senis ir jūra“ žodžiais: niekas, aš tiesiog per toli išplaukiau į jūrą.
Pabaigai – įdomus faktas, kuris tik patvirtina Šopeno mazurkos reikšmę. Lenkijos gyventojų pasuose per visus puslapius išspausdintos Šopeno mazurkos natos.
Parengė Jurgita Lapienytė
